Jau 13-liktus metus pačkėniškiai rinkosi švęsti Sekminių, tik šiais metais viskas buvo kitaip. Nei gyvulėlių, kuriuos vainikuodavo piemenėliai, nei tradicinės „pautienės", nei gaspadinės, nei piemenų išdaigų ir kitų Sekminių papročių, kurių pačkėniškiai tikrai nepamiršo. Ir kaip pamirši, juk per tiek metų užaugo nauja karta, kuri tikrai žino, kas per šventė yra Sekminės ir kokie yra papročiai, žaidimai, prietarai, burtai.
Renginys buvo skirtas etnografiniams regionų metams paminėti, todėl laisvalaikio centro specialistė Loreta Mikalauskienė pakvietė visus, didelius ir mažus, kurių šaknys yra kituose Lietuvos regionuose, pasidalinti prisiminimais, kaip buvo ir yra švenčiamos Sekminės, kokie jų papročiai.
Kaip visada, po mišių, skaisčiai šviečiant pavasario saulei prie bendro stalo susėdo senas ir jaunas. Pagal senovės papročius per Sekmines, kaimynai ar visas kaimas parugėn rinkdavosi draugėn, pabendrauti, švęsti. Jau iki Sekminių turėjo būti baigta sėja, tad iki šienapjūtės yra laiko atsipūsti, paburti kokia bus vasara, koks bus būsimas derlius. Bet šiemet ir pati gamta mums pakuždėjo švęst kitoniškai... užsitęsęs šaltas pavasaris ir drėgna žolė ,,neleido", kaip visad patogiai, įsitaisyti ant žolės, tad visi patogiai jautėsi ir užstalėje. Kiekvienas atėjo ne tuščiomis, juk kaip gi Sekminės be vaišių. Stasė ir Julius Šapokai kiekvienai Sekminių šventei suslėgdavo po didžiulį saldų sūrį, o šiemet sakė :,, kitoniškom Sekminėm ir sūris kitoniškas".

Besivaišinant, klausėmės Alberto Matuzo armonikos ir kalbėjom, kalbėjom, kalbėjom... prisiminėm vaikystę, savo tėviškes, kaip buvo švenčiamos Sekminės.
Ignalina, Kupiškis, Molėtai, Marijampolė, Biržai, Kėdainiai, Telšiai, Radviliškis, net Sibiras - tremties kraštas ir žinoma Utena. Jau rodos taip seniai viename krašte gyvenam, bet kaip iš naujo susipažinom ir viens apie kitą daug naujo sužinojom. Pasirodo, kad Sekmines visais laikais šventė visur, vienur mažiau, kitur daugiau, bet papročiai ir tradicijos išlikę nepakitę.
Džiugu, kad mes išsaugojom tokią gražią pavasario šventę sau ir savo vaikams.

Informacija Loretos Mikalauskienės, nuotraukos Danos Žigienės