Stefanija Juknonienė, gim. 1942-03-10, Pakalnių seniūnijoje, Utenos rajone. Šiuo metu gyvenanti Kvyklių kaime, 1968-1992 m. dirbo Kvyklių kaimo bibliotekos vedėja, vadovavo Kvyklių etnografiniam ansambliui, kuris atstovaudavo apylinkei  rajone vykusiuose renginiuose. Šiuo metu - ūkininkė, organizuojanti kaimo renginius, rašanti eilėraščius. Jos keletas eilėraščių publikuota knygoje, išleistoje 2013 m.

Keletas Stefanijos Juknonienės eilėraščių:

Kur Jūs – vaikai

Užauga vaikai.
Išsisklaido kas sau
Pasilieka tėvai
Ir gyvena liūdnai...
Jau paliegę, seni
Vaikų užmiršti,
Dejuoja tėveliai vieni
O jų aimanas girdi
Namo kampeliai tušti.
Atvažiuokit, ateikit,
Tik ne valandai kitai,
O tada – kai reikės
Kas arbatos karštos
Mums padės...
O juk buvot maži,
Prisiminkit visi
Skanesnį kąsnelį, arbatos
Tėveliai ir dieną, ir naktį
Girdėjo vis Jūsų balselį.
Girdėjo ir džiaugės vargais
Užaugs mūs vaikai
Prisiglausim prie Jų
Ir mes, nors seni
Bet pabūsim vaikais...

Sodžiaus takeliu

Prie namo, prie seno
Kur seniai jau seniai
Vakarais šviesa neberusena,
Tyla vien tyla amžinai...
Sukrypusi svirtis prie šulinio,
Sode obelėlė pasvirus,
Nebėra obuolių.
Nebėra ir vandens šulinių.
Bet man dažnai atrodo,
Kad aš vėl kaip vaikystėj
Bėgioju sodžiaus takeliu
Nes gimtinę be galo myliu.
Gal todėl kad gimiaus,
Gal todėl, kad užaugau aš šičia
Seno namo pavėsin
Aš dažnai vis sugrįžti norėsiu.
Sugrįžt ir pabūti
Ir nubėgt takeliu kaip vaikystėj,
Kaip vaikystėj prie gimtųjų namų
Visada man be galo ramu...

Karvytė

Tu mano karvyte
Tu mano mažyte
Ko Tau rieda ašarytė
Kai aš glostau Tau galvytę.
Tu tik neverk
Ir man taip liūdna
Tu tokia gera
O per dienas vis pririšta.
Vis lauki manęs ateinant
Klausai žiūri
O pamačius nudžiungi
Ir tarsi vaikas pravirksti.
Prieini arčiau manęs
Paglostau aš tave
O Tu atsidėkoji
Ašara sūria.
Ir palieka ašara Tavoji
Manam delne
Tik taip mes kalbamės abi
Nes mylim viena kitą Dievaži.

„Šunelio laiškas"

Aš šunelis keturkojis
Greitai bėgu
Garsiai loju –
Šeimininkę saugau nuo pavojų.
Šeimininkas man kąsnelį
Šeimininkė šliukšt lašelį
O ciuciukai keturi –
Šit pilvelį ir turi.
Taip gyventi man gerai
Kiemą didelį apžiūriu
Jei tik kas pabando
Tuoj mane prie durų randa...
Stropiai saugau namelius
Ir šeimininkus gerus
Nepalykit tik mane vieno
Neišvežkit iš šio kiemo...
Aš šunelis keturkojis
Greitai bėgu
Garsiai loju
Visada apginsiu nuo pavojų!

P.S. Rašinys konkursui „Gyvūno laiškas", kurį organizavo Utenos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.