Spausdinti

Nyka-Niliūnas Alfonsas. Nuotrauka iš http://symfony.vdu.lt/(tikra pavardė Alfonsas Čipkus) Gimė 1919 07 15 Utenos valsčiaus Nemeikščių kaime. Mirė 2015 01 20 JAV. Poetas, vertėjas, literatūros kritikas. 1938 m. baigė Utenos gimnaziją, VDU studijavo romanistiką ir filosofiją. 1942 m. baigė Vilniaus universitetą. Diplomą parašė prancūzų kalba apie polinezietį poetą Pierre Lotti. Studijas gilino Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose Vokietijoje. Nuo 1949 m. gyvena Baltimorėje. Dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje. Išeivijoje su kitais jaunais poetais dalyvavo ,,Žemės" antologijoje (1951), ,,Literatūros lankų" leidime. Atskira pirmąja knyga ,,Praradimo simfonijos" debiutavo 1946 m. Tiubingene. Po to JAV buvo išleisti nauji poezijos rinkiniai: ,,Orfėjaus medis" (1953), ,,Balandžio vigilija" (1957), ,,Vyno stebuklas" (1974), ,,Žiemos teologija" (1985). Lietuvoje 1989 m. išleista jo rinktinė ,,Būties erozija", o 1996 m. - antra, papildyta naujais eilėraščiais rinktinė ,,Eilėraščiai" 1937 – 1996. Jis laikomas vienu didžiausių, moderniausių šio amžiaus pabaigos lietuvių poetų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nemeikščiai – Eldoradas ir amžinybės pradžia

https://www.youtube.com/watch?v=iU9qjxSEFB8

Apie poetą yra rašę daugelis išeivijos ir Lietuvos literatūros kritikų. Jis gabus didžiųjų pasaulio poetų: V. Šekspyro, T. S. Elioto, Dantės, Vergilijaus ir kitų vertėjas. Jo vertimai skelbti periodikoje bei išleisti atskiromis knygomis. Didelis jo įnašas ir į literatūrinę kritiką, kurią jis skelbė daugeliu pseudonimų – Leono Miškinio, L. M., Andriaus Sietyno, Kosto Raudos. Lietuvoje jo kritikos darbų skelbta ,,Egzodo literatūros atšvaituose" (1989), o jo kritikos darbus atskira knyga ,,Temos ir variacijos" 1996 m. išleido ,,Baltos lankos". Kritikas yra gerai išnagrinėjęs talentingų mūsų rašytojų bei poetų kūrybą: H. Nagio, M. Katiliškio, J. Kaupo, P. Andriušio, S. Santvaro, L. Dovydėno ir kt. 1998 m. Lietuvoje jam įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Kauno VD universitetas suteikė Garbės dr. laipsnį.

Poeto Alfonso Nykos-Niliūno eldoradas

Yra ten namas mėlynom langinėm vienišas (...)
Tenai užkeiktas mano skambančių svajonių lobis...
Alfonsas Nyka-Niliūnas

Antantas GASPERAITIS
Kraštotyrininkas
Mes suskrendame čionai prie Tavo vaikystėje nubėgiotos Kriūtos, prie Palinkių pievomis pavasariais kriokusios Tavo išbraidžiotos Krašuonos su jos duburiais – Lydekynėmis, Vėgėlynėmis... Suskrenda Tave tebemylintys kraštiečiai, kaimynai, jau antri metai nebeturintys Tavęs, drauge nebematantys šių Tavo didžiųjų pievų, Tavo upės, Tavo namų. Tiktai alėja medžių, kuriuos prieš pat karą su broliais sodinai, skausmingai šį pavasarį tebekrauna lapus. Tačiau Tavo siela iš labai toli, iš Vakarinės Amerikos Baltimorės, kur Tu užgesai, tebeatsišaukia skausmingu balsu: „Viešpatie, tik neatmink, / Kad aš turėjau / Savo namus ir savo vardą." (Autobiografija, Baltimorė, 1986 m.).
Nameliai prie upės
Tavo gimtieji nameliai buvo Nemeikščių „ūlyčios" pačiame vakariniame gale nuo arti esančios Utenos, kairinėje pusėje. Dabar ten dirvonai, apačioje krūmais aplipusi Krašuona, o už jos – Ažudvarės, kunigo profesoriaus, gyvenusio Romoje, Antano Liuimos gimtinė.
Parapijos knygose 1853 m. kaimas įrašytas Nameikščių vardu. Ar tai nėra artima namų vardui? Tais metais kaime tebuvo viena Čipkų Tamošiaus šeima. Visi kiti, beveik visi, tokiom pačiom iki šiol likusiomis žinomomis pavardėmis. Keli šimtai metrų nuo poeto A. Nykos-Niliūno į rytus smėlkalny buvo kaimo kapinaitės, sovietiniais metais negailestingai suniokotos. Kitoj pusėj „ūlyčios" vėliau įsikūrė kitų Čipkų šeimos. Alfonsas minėjo, kad tai buvo pusbroliai, kurie nusipirkę didelį arklį, kuris pro duris į tvartą neįlindo – reikėję dalį stogo plėšti, sienojus imti... 1929 m. Alfonso tėvai – Adomas ir Veronika – su vaikais persikėlė namus į vienkiemį, tolokai į rytus prie Kriūtos skardžiaus, į buvusio Kryželių dvarelio pusę. Iš ten kilęs dar vienas šviesuolis – Vincentas Liulevičius, istorikas, Pasaulio lietuvių archyvo įkūrėjas, kelių knygų, vadovėlių autorius.
Vienoje iš keturių knygų Alfonsas rašė: „Ten aš gimiau ir iš spindinčios žemės išaugau." Kokia idiliška vaikystė jį supo prie šios upės: „ Čia nebesant ko bijoti, atsisėsdavau ant baltais dobiliukais apaugusios ežios, tarp bąlančių rugių sienų." Nemeikščiuose prasidėjęs jo pasaulis, kuris, jo žodžiais, „yra amžinas, nes aš nemoku įsivaizduoti jo pabaigos". Arba štai ką rašo apie pavasarį: „Ir vėl miegojau su purienomis alksnyne, / Apglėbtas upės rankomis karštai." Labai daug tragikos jo eilėraščiuose. Štai „Birželio prarajoj" jo diena prasideda nuo „keliais einančios per tiltą Teresės klyksmo".
Mažam Alfonsui atsitiko didelė nelaimė: mėšlavežyje, varinėjančiam iš tvartų vežimą, rato stipinai įsuko ir sulaužė koją; po operacijos vis tik pasveiko. Smarkiai jį sukrėtė kitas įvykis: būdamas penkiametis su broliu kaimo kapinėlėse rado kaukolę, išraškė iš jos dantis ir Alfonsiukas juos susipylęs į kišenę parsinešė namo, o naktį susapnavo, jog atėjo moteris ir ėmė siekti rankomis: atiduok juos. Tada su broliu nunešė tą kraupų lobį atgal ir palaidojo... Vėliau jį visą gyvenimą kankino sapnai, kuriuos dažnai mini dienoraščiuose.

Mokykla vienkiemyje prie kriūtos
Iš kaimo perkeltuose namuose Alfonsui prabėgo visa mokyklinė vaikystė. Unikalus atvejis – pradžios mokyklų ir gimnazijų nelankęs labai gabus jaunuolis visus egzaminus Užpaliuose, Utenoje ir Kaune išlaikydavo eksternu. Leidimą brandos atestatui gauti išdavė Švietimo ministerija. Spaudos, knygų pirkti pats nueidavo į Uteną, kuri jam, smalsiam jaunuoliui, iki smulkmenų liko artima. Visa šeima, net tėvas, namuose mėgo garsinius knygų skaitymus. Užpaliuose yra gyvenęs giminietis fotografas Vytautas Maželis, tad į pradžios mokyklą Alfonsą laikyti egzaminų ten nuveždavęs iš Nemeikščių tėvas. Šviesus, apsiskaitęs ir muzikalus namuose sykiu gyvenęs jo vyresnis brolis Adolfas ir sesuo Ona, vėliau bibliotekininkė. Tėvas turėjo Peterburgo armoniką ir ja mėgo sugroti, o Adolfas skambino mandolinomis. „Kamaroje" ruošdavo šokius. Motina, kaip rašė Alfonsas, dainuodavo, giedodavo graudulines. Iš viso tėvai turėjo 11 vaikų (iš jų du mirė maži), Juozas Lietuvos kariuomenėje būdamas. Motina Veronika Rinkevičiūtė buvo kilusi iš Avižienių kaimo. Rinkevičių giminė garsi: Jonas Rinkevičius knygų leidėjas, dramaturgas. Kazys (Topša) baldžius. Net ir dabartinis dirigentas G. Rinkevičius irgi iš tos pačios šaknies.
Sunkiai nepatogioje žemėje besiverčiančios šeimos jaunimas veržėsi į šviesą. Vyresnieji broliai pasimokę pasklido po Lietuvą: vienas į Kauną, kitas atsidūrė Telšiuose. „Pavasario simfonijose" Alfonsas, čia augęs, vėliau rašė: „Dabar žinau, kodėl mane kaip šunį prie būties pririšo / Krauju ir gyslom motinos basos. / Kodėl nubudęs naktį klykdavau ilgai: šviesos..."
Čia, vienkiemyje, mokydamasis pajuto tą savo būties eroziją, gamtos ir pasaulio irimą. Buvo jautrus, jautrus motinai, mindomam vabalėliui, kritusiam paukšteliui, anksti kaime mirusiai mergaitei. Ir vis tik buvo prisirišęs prie namų ne mažiau kaip Miškinis prie Juknėnų. Ir vėliau, 54-erius metus būdamas tremtyje, išliko su „užnuodytų atsiminimų kraujo" pilnais žodžiais. Dažni mokymosi namuose metai, dažnas ėjimas į Uteną. „Gruodžio psalmėje" suskamba kažkokia demoniška gaida, skirta Utenai: „Iš varpinės / Pro viršutinę nišą / Žiūrėjo marška susisupęs sartas / Arklys nekaustyta kanopa prisidengęs / Veidą. Krito sniegas / Ir verkė išmuštas koplyčios langas."
Pro varpinę, koplyčią praėjęs, jis mediniu tilteliu pertrepsėdavo su ryšuliu knygų Viešos upelę arti kapinių ir pro Bolcevičių dvaro vartus pasukdavo keliuku į Nemeikščius. Vasarą ir žiemą sniegu užneštu keliu. Jo kurtos skaudžios psalmės labai realistinės, kelios skirtos žiemai. Jos pilnos vidinės muzikos, rašytos širdimi.
1938 metais Alfonsas baigė vidurinį mokslą ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (VDU).

Studijos. Draugai
Kauno VDU Alfonsas studijavo prancūzų kalbą ir filosofiją. Buvo jau parašęs pirmuosius eilėraščius. Filosofiją dėstė iš Sudeikių vienkiemio kilęs kraštietis dr. Juozas Girnius. Jo studijų draugai buvo gabūs literatai: Vytautas Mačernis, vokiečiams traukiantis žuvęs ties gimtąja Šarnele, poetas Gediminas Jokimaitis, būsimas Sibiro tremtinys, gydytojas rašytojas Julius Kaupas, aplankęs Alfonsą Nemeikščiuose per pačius pustymus... Kiti gabūs bendramoksliai pasiliko ir žuvo pokario miškuose. Mamertas Indriliūnas, 1944 m. „Kūrybos" žurnale paskelbęs studijinį darbą „Vinco Mykolaičio-Putino lyrikos kelias", buvo nušautas ir užkastas Pasvalio žvyryne. Leonardas Matuzevičius, pasvalietis, nugrūstas į lagerius. Bronius Krivickas, Alfonso vienmetis, žuvo Raguvos miške. Jau mokytojavęs, parašęs diplominį darbą „Jono Aisčio idėjų pasaulis". Neseniai Vilniuje išleistas jo raštų tomas.
Jeigu Alfonsas būtų likęs šioje pragarynėje, jis tikriausiai būtų atsidūręs sykiu su jais, miškų žvyrynėj, tuo labiau kad brolis Petras vokietmečiu dirbo policijoje; ten, Telšiuose, buvo viršininku, paskui sovietiniais metais atsidūrė kalėjime ir tik per atsitiktinumą vos neatsidūrė tarp Rainių kankinių, kankintų, įžabotų spygliuota viela.

Alfonso kūrybos suvestinė
A. Nyka-Niliūnas buvo žemininkas. Visi poetai, kurie buvo skelbęsi poezijos antologijoje „Žemė", sykiu su A. Nyka-Niliūnu buvo kilę iš kaimo – Kazys Bradūnas, Juozas Kėkštas, Henrikas Nagys ir kiti. 1952 m. Alfonso, K. Bradūno ir kitų iniciatyva buvo imta leisti vienintelis literatūrai skirtas išeivijoje žurnalas „Literatūros lankai". (Žurnalo komplektas vėliau išleistas ir Lietuvoje.) Ten labai daug Alfonso literatūrinės kritikos straipsnių, vėliau įėjusių į jo knygą „Temos ir variacijos". Nepaprasto reiklumo iš kūrėjų ieškodamas, jis kiekvieno rašytojo kūrybai labai aukštai keldamas kartelę. Buvo pakritikuota vėlesnioji Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio, Stasio Santvaro kūryba, taip pat ir Lietuvoje kūrusių autorių, net ir Broniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai".
Henrikas Radauskas, poetas, ilgiausiai su Alfonsu dirbęs Vašingtone Nacionalinėje bibliotekoje, kaip ir daugelis jį lygino su Oskaro Milašiaus kūryba, su jo simfonijomis. H. Radauskas pastebėjo: „Mums tuojau krito į akis A. Nykos-Niliūno panašumas į O. Milašių, – galbūt liūdniausią iš visų XX amžiaus prancūzų poetų. Tačiau tarp jųdviejų esama ir nemažų temperamento ir pasaulėžiūros skirtumų. O. Milašius yra nuovargio, rezignacijos, blyškių spalvų, pustonių poetas. Jis netiki jokiom kovom, negarbina herojų ir audrų nešamas nesiblaško po žemę, ieškodamas šviesos ir egzistencijos prasmės, kaip tai daro A. Nyka-Niliūnas." (H. Radauskas. Alfonso Nykos-Niliūno poezija // Kn. Atspindžiai, 2000, p.150.)
A. Nykos-Niliūno kūryba buvo gražiai įvertinta daugelyje spaudos leidinių išeivijoje ir Lietuvoje. Išleistos kelios studijų knygos apie jo poeziją. Literatūrologė Giedrė Šmitienė yra parašiusi atskirą fenomenologinę jo kūrybos studiją „Kalbėti kūnu" (LLTI, 2007). A. Nykos-Niliūno kūrybos studijos, surinktos į vieną knygą „Alfonsas Nyka-Niliūnas", išleistos „Atspindžių" serijos knygoje („Baltos lankos", 2000 m.). Jo kūrybos tyrinėjimai atskirai surinkti knygoje „Alfonsas Nyka-Niliūnas: poetas ir jo pasaulis" (LLTI, 2010 m.). Kauniškis leidinys „Darbai ir dienos" 22, išleistas Kauno VDU, irgi jam skiria pusę stambaus numerio. Belieka priminti, kad vien Vilniaus leidykla „Baltos lankos" yra išleidusi keturis tomus jo kūrybos, taip pat 4 knygas jo „Dienoraščio fragmentų".

Straipsnis išspausdintas Utenos dienoje 2016-05-14.