Spausdinti

aramaviciuteVanda Aramavičiūtė gimė 1936 m. rugpjūčio 29 d. Ražampolio kaime Kuktiškių valsčiuje (dabar Utenos seniūnija) mažažemio valstiečio šeimoje. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros afilijuotoji profesorė, habilituota socialinių mokslų (edukologijos) daktarė. Mirė Vilniuje 2017 m. spalio mėn. 2 d. Palaidota spalio 5 d. Rokantiškių kapinėse Vilniuje.

Mokslus pradėjusi Puodžių pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi Kuktiškių septynmetėje, o nuo 1956 m. – Utenos 2-je vidurinėje mokykloje. Dar besimokant mokykloje, jaunoji Vanda pradėjo domėtis mokytojo profesija ir nutarė stoti į Vilniaus valstybinio pedagoginio institutą prancūzų kalbos specialybę, kur 1960 m. įgijo prancūzų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Gavusi Valstybinės komisijos paskyrimą, ji septynerius metus dirbo prancūzų kalbos mokytoja Prienų rajono Stakliškių vidurinėje mokykloje. Buvo labai gerbiama moksleivių, jų tėvų, kolegų.

1967 m. V. Aramavičiūtė pakviečiama į Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto pedagogikos ir psichologijos sektorių. Čia dirbdama, ji įstoja į aspirantūrą, kur vadovaujant prof. Bronislovui Bitinui, gilinasi ir tiria paauglių, neturinčių tinkamos moralinės aplinkos šeimoje visuomeniniio kryptingumo ugdymo problemas. Nuo 1971 m. V. Aramavičiūtė pradeda vadovauti instituto auklėjimo problemų sektoriui, buria tyrėjų kolektyvą, skelbia ugdymo tematika mokslo publikacijas, skaito pranešimus respublikinėse konferencijose, dirba VVPI pedagogikos katedroje dėstytoja-valandininke.


1967–1979 m. dirbo Pedagogikos mokslo tyrimų institute, 1972–1979 m. sektoriaus vedėja.
Nuo 1979 m. dirbant Vilniaus universiteto Pedagogikos katedroje, 1991 m. apginta habilituoto daktaro disertacija „Vyresniųjų mokinių dorovinė pozicija ir jos ugdymas“. Tai buvo pirmasis habilitacinis darbas Lietuvos edukologijoje, kuriame tyrimo objektu buvo pasirinkta vyresnieji mokiniai, besimokantys įvairių tipų mokyklose, suteikiančiose vidurinį išsilavinimą. Taip pat universitete 1984 m. buvo suteiktas docento vardas, 1993 m. – profesorės.
Svarbiausia mokslinės veiklos sritis yra bendroji ir delinkventinė edukologija. Pirmieji šios srities tyrimai buvo atlikti Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, kuriame 1973 m. buvo apginta pedagogikos mokslų daktaro disertacija „Individualus priėjimas auklėjant nedarnių šeimų vaikus“. Šiame institute 6 metus dirba vyresniąja moksline bendradarbe ir 6 metus – auklėjimo sektoriaus vadove.

Vykdomų tyrimų sritis yra vyresniųjų mokinių, besimokančių bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose ir gimnazijose, dvasingumo raidos tendencijos ir ugdymo prielaidos. Tarp jų ypatingas dėmesys skiriamas doroviniam auklėjimui ir jo ryšiams su religiniu, estetiniu, socialiniu ir tautiniu auklėjimu stiprinti. Ši mokslinės veiklos kryptis taip pat gana glaudžiai siejasi su vadovaujamų magistrantų ir doktorantų rengiamų mokslinių darbų problematika (vadovaujant apgintos 14 edukologijos mokslo disertacijos). Taip pat jai teko būti ir daugelio kitų doktorantų doktorantūros studijų komitetų nare.

Yra paskelbusi įvairaus pobūdžio mokslo darbų: 2 monografijas, 4 mokymo priemones, sudariusi kelis straipsnių rinkinius, parašiusi per 200 mokslinių straipsnių. Taip pat dalyvavo ir skaitė pranešimus įvairiose respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose (JAV, Vengrijoje, Baltijos šalyse, Rusijos ir kt.).

Vilniaus universiteto studentams dėstė edukologijos įvadą, delinkventinę edukologiją ir taip pat atskirus bendrosios, kultūrinės ir socialinės edukologijos kursus („Vertybės ir ugdymas“, „Asmenybės socializacija“, „Šiuolaikinės auklėjimo strategijos“). Kai kuriuos kursus yra skaičiusi Šiaulių ir Vilniaus pedagoginio universiteto studentams.

Taip pat nuo 2001 m. iki 2013 m. buvo Vilniaus universiteto Edukologijos katedros leidžiamo leidinio „Acta paedagogica Vilnensia“ vyriausioji redaktorė. Jos vadovautu laikotarpiu stiprėjo ir įvairėjo žurnalo turinys, leidinys tapo skaitomesnis.

Vanda Aramavičiūtė nuo 1992 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos katalikų mokslo akademijos (pedagogikos sekcijos) veikloje, buvo akademijos leidinių redakcinės kolegijos narė.
2006 m. profesorė išrinkta Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir jos valdybos nare.
Išleido knygas:
1. Vanda Aramavičiūtė. Nedarnių šeimų vaikai ir jų auklėjimo ypatumai. Metodinė medžiaga. Vilnius: Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, 1975, 156 p.
2. Vanda Aramavičiūtė. Vaikas ir Šeima. Kaunas: Šviesa, 1978, 120 p.
3. Vanda Aramavičiūtė. Mokinių dorovinės pozicijos formavimas. Monografija. Kaunas: Šviesa, 1985, 158 p.
4. Vanda Aramavičiūtė. Ugdymo samprata. Mokomoji priemonė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1998, 162 p.
5. Vanda Aramavičiūtė. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Monografija. Vilnius: Gimtasis žodis, 2005, 280 p.
6. Vanda Aramavičiūtė. Vertybės ir ugdymas: tarp kaitos ir stabilumo: mokslo studija. – Vilnius : Vilniaus universitetas : Vilniaus universiteto leidykla, 2016. – 424 p..
Profesorės darbuose akivaizdus ir pagrįstas noras grąžinti dvasingumo sąvoką į švietimo ir jo tyrimų diskursą, todėl dalis jos publikacijų nukreipta į teorinius ir praktinius dvasingumo reiškinio ugdymo perspektyvoje tyrinėjimus. Vanda Aramavičiūtė išryškino moralės bei dvasingumo sampratos ugdymo moksle kaitos tendencijas, o remiantis ilgalaikių empirinių tyrimų duomenimis (1998, 2001, 2005), jų raiškos kasdieniame moksleivių gyvenime tendencijas, tiksliau apibrėžė prioritetines dorinio ugdymo kryptis šiuolaikinėje mokykloje. Profesorės darbuose ypatingas dėmesys skiriamas auklėjimui ir jo ryšiams su kitomis ugdymo sritimis (estetine, socialine, pilietine, tautine, religine) tirti, jų darnai optimizuoti.
Profesorė ne tik gilinosi į aktualią ugdymo mokslo problematiką, gebėjo kurti pamatinius (metodologinius) ugdymo dalykus, juos jungti su ugdomąja praktika ir sykiu būti jų analitikė bei kritikė, bet ir vadovavosi doriniais principais savo pedagoginėje ir mokslinėje veikloje. Jos indėlis ugdymo moksle yra svarus ir reikšmingas, tad dera saugoti jos atminimą, gerbiant jos įdirbį, puoselėjant Lietuvos edukologinį ir socialinį, dvasinį diskursą, tęsiant jos akademinės veiklos tendencijas, kuriose profesorė paliko ryškų ir neišdildomą pėdsaką.

Informacija iš įvairų šaltinių surinko Danutė Janė Mardosienė