Birželio pabaigoje, saulės grąžos metu, kai naktis būna trumpiausia, o gamta klesti, auga, žydi, švenčiama Rasos, Kupolinių arba Joninių šventė. Joninės (vasaros saulėgrįžos šventė) – gražiausia, linksmiausia, labiausiai vasariška šventė, kuomet kiekvienas svajoja surasti paparčio žiedą, peršokti per laužą bei paragauti tradicinių vaišių. Ši šventė tai proga pagerbti protėvių tradicijas ir prisiminti senovinius papročius, kitiems - pamedituoti, dvasiškai apsivalyti, pajausti gamtos ir kosmoso vienovę.
Dieną prieš Jonines, bendruomenės moterys ir vaikai, susirinkome Vilijos ir Petro Puodžiukų sodyboje kur iš įvairiausių žolių, lauko gėlių bei medžių šakų pynėme skrybėles ir vainikus, kurie skirti ne tik gražiai papuošti varduvininkus bet ir apsisaugoti nuo blogio. Nuo neatmenamų laikų teigiama, kad Joninių žolės ir vainikai turi stebuklingų galių.
Pasveikinome šešis Jonus, tris Janinas ir dvi Rasas, pagerbėme ir jų antrąsias puses.

Informacija ir nuotraukos Jūratės Bliuvienės

Birželio 16 d. Vaikutėnų krašto bendruomenė dalyvavo XIV Rytų Aukštaitijos regiono bendruomenių sąskrydyje „100 Lietuvos kaimo atspalvių“, kurį organizavo Pačkėnų krašto bendruomenė. Sąskrydyje dalyvavo 15 įvairių miestų kaimo bendruomenių, pristatydamos savo krašto amatus, tradicijas ar dabartinę bendruomenių veiklą. Vaikutėnų krašto bendruomenės įkurtame kiemelyje pristatė šio krašto žmonių šimtmečio gyvenimo dabartį ir praeitį. Mūsų bendruomenė dalyvauja konkurse, kurį organizuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos „Eismo saugumas bendruomenėse“, todėl nutarėme įkurti saugaus eismo kiemelį. Mūsų sukurto kiemelio tikslas – mažinti nukentėjusių kelyje žmonių skaičių, primenant jiems pagrindinius reikalavimus kelyje. Pastatytas mirksintis šviesoforas ir imituota pėsčiųjų perėja, buvo tarsi tas kelias atgal į praeitį, prie kurio saugiai žengęs, pateksi į šio šimtmečio pradžią. Norint patekti į praeitį, reikėjo praeiti patrulio postą, kuriame laukė dalinami patarimai-pamokymai bei klausimai saugaus eismo tema. Įvykdę užduotis, užsivilkę saugos liemenes bei saugiai praėję pėsčiųjų perėją, vertinimo komisijos, dalyvaujančių bendruomenių nariai bei žiūrovai, tarsi nusikeldavo į šio šimtmečio pradžią. Sukurtoje kaimo gryčioje jų laukė darbščiosios kaimo moterėlės, kurios dalyvius mokė pinti iš šieno įvairių dirbinių. Mūsų kiemelį puošė nuostabios gėlės, kurios buvo padarytos iš šieno. Grįžti į dabartį reikėjo vėl tuo keliu kuriuo buvo saugiai atėję.
Renginio metu dalinome pakabinamus atšvaitus, atšvaitus ant rankų ir kojų, šviesą atspindinčias liemenes, patarimus-pamokymus, kaip reikia saugiai elgtis kelyje. Norime, kad kuo daugiau žmonių prisimintu ir išmoktu saugaus eismo reikalavimus. Palinkėjome visiems saugiai sugrįžti namo ir tikimės kitais metais vėl visi susitikti. Daugiau nuotraukų Vaikutėnų krašto bendruomenės facebook.

Informacija Laimos Zabarauskaitės, nuotraukos Jūratės Bliuvienės.

2018 m. birželio 16 d. Pačkėnų krašto bendruomenės prieigose vyko XIV Rytų Aukštaitijos bendruomenių sąskrydis. „Šio sąskrydžio simbolis - Gerumo Paukštė, kuri „skraido” tai šen, tai ten, o 2015 m. pirmą sykį atskridusi į Pačkėnų bendruomenę, po metų „perskrido” į tos pačios Utenos seniūnijos, Vaikutėnų bendruomenę, iš ten - į Mielagėnus, Ignalinos rajone, o po metų ir vėl sugrįžo į Pačkėnus.
Gerumo Paukštė - tai Aukštaitijos regiono bendruomenių kruopštaus darbo, pastangų, idėjų realizavimo ir bendrystės simbolis.
O kaip gi kitaip, kur benuskrisi, ten gyvena puikūs žmonės ir supa nuostabi gamta: su upėm, ežerais, dangaus mėlyne, ošiančiais miškais ir žydinčiom pievom. Todėl minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, mes šį Aukštaitijos bendruomenių sąskrydį pavadinome „100 Lietuvos kaimo atspalvių” Taip sąskrydį pradėjo Pačkėnų laisvalaikio centro kultūros specialistė Loreta Mikalauskienė.
Į sąskrydį atvyko 15 bendruomenių, net iš penkių rajonų. Iš Ignalinos atvyko Krikonių, Mielagėnų, Grybėnų ir Linkmenų kaimo bendruomenių atstovai, iš Anykščių - N. Elmininkų ir Šlavėnų kaimo bendruomenių atstovės, iš Zarasų - Baibių ir Antalieptės kaimo bendruomenių atstovai, tolimiausieji svečiai - bendruomenės centras „Tėviškė” iš Šakių rajono ir uteniškiai - Sprakšių, Sirutėnų, Vaikutėnų, Leliūnų ir Utenos seniūnijos bendruomenės, bendrija „Vyžuona”, Pakalnių moterų užimtumo centro atstovės.

Skaityti daugiau: XIV Aukštaitijos bendruomenių sąskrydis Pačkėnuose

Birželio 14 dieną Vaikutėnų bibliotekoje vyko popietė, skirta Gedulo ir vilties dienai atminti. Pasibūti šią svarbią mums dieną atvyko Jaurelių kaimo gyventoja, buvusi tremtinė Angelė Ilčiukaitė.
Renginio pradžioje uždegėme žvakutę negrįžusiems, grįžusiems ir likimo nežinomiems tremtiniams, pagerbėme tylos minute.
Trėmimas vienas iš skaudžiausių Lietuvos Respublikos istorijos laikotarpių, kai per prievartą ir prieš savo valią buvo iškeldinti iš savo namų ir išvežti ištisomis šeimomis į Sibirą. Birželio 14 diena paskelbta Gedulo ir vilties diena, nes šią dieną minimi tremtyje žuvę lietuviai – sakė popietės vedėja Vida Masiulienė ir paprašė tų laikų prisiminimais pasidalinti buvusią tremtinę, Angelę Ilčiukaitę.
Kaip tik šiandien praėjo 70 metų, kai 1948 m. gegužės 22 dieną iš namų buvo išvežta ir birželio 14 dieną pasiekė gyvenamą vietą, Karkatajų, Bolšaja Rečka apskritis. Angelė Ilčiukaitė tremtyje pragyveno 14 metų. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, o pagrindinis darbas buvo kirsti medžius, skaudžiais prisiminimais dalinosi tremtinė Angelė Ilčiukaitė.
Vėliau Vaikutėnų krašto bendruomenės narė, Laima Zabarauskaitė perskaičiusi vienos tremtinės sunkią tremtį, kuri grįžusi rašė eilėraščius, nuoširdžiai ir įtaigingai skaitė tremtinės eiles „Oi dalia dalužė“, „Nevilties šešėliai“. Kitos Laimos skaitomos eilės buvo apie Lietuvą.
Skaitovė Irena Lamauskienė, jaunystėje labai mėgo deklamuoti ir truputį kurti. Prieš penkiolika metų pati sukūrė eilėraštį „Pirmajai mokytojai“, kurį perskaitė popietės dalyviams. Kiti jos skaityti eilėraščiai apie vienatvę dviese, apie vaiką, kuris laukė tėvelio ir Danutės Ruseckajos „Mirusiai mamai“. Na, o mūsų mažoji popietės dalyvė Marta Mašanauskaitė padeklamavo eilėraštį apie ežius ir pupas.
Popietės metu bibliotekoje veikė paroda „Išvežti gyvenimai ir likę randai“.
Ačiū visiems dalyvavusiems.

Informacija bibliotekininkės Vidos Masiulienės, nuotraukos Jūratės Bliuvienės.

Kvyklių krašto žmonės savo gerumu, draugiškumu ir kaimyniškumu pasižymi išskirtinai. Jie burdavosi kaimo šventei kukliai jau gana senokai. Prieš šešis metus kaimo šventė tapo kraštiečių susibūrimo šventė. Šiais 2018 metais kraštiečių šventė buvo švenčiama jau kitaip. Šventė papildė jauni žmonės, paminėdami savo asmeninius jubiliejus prisimindami klasiokus. Buvo sveikinami ne tik garbaus amžiaus kraštiečiai, bet ir kuklesnius jubiliejus sulaukę kvykliškiai. Savo sąmoningumu nustebindami vieni kitus. Šventės organizatorius Kvyklių krašto seniūnaitis Valdemaras Paškonis džiaugiasi savo pagalbininkais, rėmėjais. Dėkoja Danutei, Rasai ir Mariui, Rūtai ir Žydrūnui, Gitai ir Mindaugui, Kristinai ir Donatui. Jauniesiems ūkininkams Žydrūnui, Rosvaldui, Ramūnui ir Gintarui. Pačkėniškiams Loretai, Danai ir Alvydui.

Informacija Rimos Petrošienės, nuotraukos Valdo Mintaučkio.

Visi, visi dideli ir maži, pėsti ir važiuoti su paklotukais ir vaišių ,,vinzliukais‘‘ 2018 m. gegužės 20 d. rinkosi Į Sekminių šventę Griūčių kaime.
Iš seno švęsta šventė prieš 15 metų atgaivinta Pačkėnuose, o jau antrus metus švenčiama Griūčių kaime. Kodėl? Todėl, kad šventės organizatoriai - Nemeikščių ir Pačkėnų bendruomenių sutarimu norėta kuo autentiškesnės šventės su natūralia aplinka, senovine dvasia, šalia besiganančiais gyvulėliais ir kaimo kryžium. Juk Griūtys (XVIII a. – Grucios, Paversmiai) labai jaukus senovinis gatvinis kaimas turintis XV a. menantį senkapį, tris dubenuotus akmenis ir ramius darbščius sodiečius, kurie nepriekaištingai susitvarkę savo sodybas, o laukai nedirvonuoja ir dabar. Todėl Sekminės - rugių lankymo, pavasario ir piemenėlių šventė prasidėjo smagiu piemenėlių klegėjimu, vainikėlių pynimu, kaimo kryžiaus puošimu.
Šventės Gaspadinė, Pačkėnų laisvalaikio centro specialistė Loreta Mikalauskienė pasveikino visus susirinkusius į Jono Aramino sodybą, kuris svetingai atvėrė savo sodybos vartus, pro kuriuos klegėdamos piemenaitės viena per kitą šaukė:
,,Tetulytė gera buvo,
Davė sviesto, davė sūrio,
Duos pautienės lašinių
Ir pyrago piemenų.“
Pagal visus Sekminių papročius piemenaitės beržų šakelėmis papuošė seklyčios langines, visus apšlakstė švęstu vandeniu linkėdamos būti sveikiems, kad jokios ,,kvarabos“ nepultų, beržų šakelėmis visus susirinkusius ,,išvanojo“, nes jauniems žaliems berželiams priskiriama stipri vegetacinė, bei augimo jėga, tikint, kad berželio gyvybingumas galįs persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms.

Skaityti daugiau: Šimtmečio Sekminės Griūčių kaime

Ąžuolas – Dievo perkūno medis, stiprybės simbolis. Senovės lietuviai šiuos medžius laikė šventais dievų medžiais.
Gegužės 13 dieną Vaikutėnų krašto bendruomenė prisijungė prie socialinės iniciatyvos „Milijonas ąžuolų Lietuvai“. Tarptautinės šeimų dienos išvakarėse, Vaikutėnų kaimo gyventojai, nešini kastuvais ir laistytuvais rinkosi į Vaikutėnų parką, kur buvo sodinami ąžuoliukai. Visi atėję norėjo prisidėti prie medelių sodinimo. Vieni kasė duobes, kiti laistė, sukalė kuoliukus ir pasodino. Kiekvienas ąžuoliukas gavo savo „globėją“, kuris pažadėjo juo rūpintis. Dovanotų 15 ąžuoliukų buvo pasodinti šalia, daugiau, kaip prieš trisdešimt metų augančių ąžuolų. Po vienu ąžuoliuku buvo užkastas butelis, su Vaikutėnų kaimo himnu ir linkėjimu ateinančioms kartoms. „Likimas lėmė mums gyventi čia, Vaikutėnuose, o šiems ąžuolams augti čia, Vaikutėnų parke. Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio proga pasodintiems ąžuolams linkime augti tvirtiems, stipriems ir ištvermingiems. Mus visus, žmogų ir gamtą, jungia vienas žodis - Lietuva. Lietuva, būk stipri, kaip ąžuolas“. Kaip augantis medis įleidžia šaknis į žemę, taip ir kiekvienas žmogus turi palikti savo pėdsaką žemėje.

Informacija Laimos Zabarauskaitės, nuotraukos Jūratės Bliuvienės