aramaviciuteVanda Aramavičiūtė gimė 1936 m. rugpjūčio 29 d. Ražampolio kaime Kuktiškių valsčiuje (dabar Utenos seniūnija) mažažemio valstiečio šeimoje. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros afilijuotoji profesorė, habilituota socialinių mokslų (edukologijos) daktarė. Mirė Vilniuje 2017 m. spalio mėn. 2 d. Palaidota spalio 5 d. Rokantiškių kapinėse Vilniuje.

Mokslus pradėjusi Puodžių pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi Kuktiškių septynmetėje, o nuo 1956 m. – Utenos 2-je vidurinėje mokykloje. Dar besimokant mokykloje, jaunoji Vanda pradėjo domėtis mokytojo profesija ir nutarė stoti į Vilniaus valstybinio pedagoginio institutą prancūzų kalbos specialybę, kur 1960 m. įgijo prancūzų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Gavusi Valstybinės komisijos paskyrimą, ji septynerius metus dirbo prancūzų kalbos mokytoja Prienų rajono Stakliškių vidurinėje mokykloje. Buvo labai gerbiama moksleivių, jų tėvų, kolegų.

1967 m. V. Aramavičiūtė pakviečiama į Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto pedagogikos ir psichologijos sektorių. Čia dirbdama, ji įstoja į aspirantūrą, kur vadovaujant prof. Bronislovui Bitinui, gilinasi ir tiria paauglių, neturinčių tinkamos moralinės aplinkos šeimoje visuomeniniio kryptingumo ugdymo problemas. Nuo 1971 m. V. Aramavičiūtė pradeda vadovauti instituto auklėjimo problemų sektoriui, buria tyrėjų kolektyvą, skelbia ugdymo tematika mokslo publikacijas, skaito pranešimus respublikinėse konferencijose, dirba VVPI pedagogikos katedroje dėstytoja-valandininke.

Bareišis Jonas Gimė 1942 10 01 Utenos rajone, Puodžių kaime. Inžinierius - mechanikas, technikos mokslų kandidatas (1972 m.) docentas (1978 m.), habil. dr. (1995 m.), profesorius (1996 m.). 1956 m. baigė Biliakiemio septynmetę, 1960 m. - Utenos antrąją vidurinę mokyklas. 1965m. - KPI Mašinų gamybos fakultetą. 1965-1969 m. Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos inž. konstruktorius. 1969-1972 m. - KPI aspirantas, 1972-1974 m. to paties instituto Panevėžio fakulteto vyresn. dėstytojas. 1974-1980 m. - Inžinerinių dalykų katedros vedėjas, docentas, profesorius (1996 m.). Nuo 1998 m. Kauno technikos universiteto Panevėžio filialo direktoriaus pavaduotojas, filialo tarybos pirmininkas. Vadovavo 3 doktorantams. Dėsto medžiagų mechaniką, bakalaurams – konstrukcinį elementų atsparumą ir kt. Išleido knygas: „Matmenų grandinių sprendimas" V. 1977, „Trauktuvų projektavimas", K. 1988, „Medžiagų mechanika", Šiauliai, 2000 ir kt. Paskelbė per 120 mokslinių straipsnių. Yra Mokslininkų sąjungos Nevėžio skyriaus narys.

 

 

Gimė 1930 08 10 Utenos rajone, Radžiūnų kaime. Sociologijos dr. (1993m.), docentas (1976m.). Tarptautinės technikos akademijos techninių mokslų narys korespondentas (1995m.). 1951m. baigė Utenos vidurinę mokyklą, 1955 m.- VPI. Specialybė - vidurinės mokyklos geografijos mokytojas. 1952–1955 m. - VPI laborantas, 1955 – 1958 m. Pandėlio raj. Kazliškio vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėjas, 1959 – 1964 m. - Rokiškio raj. Čedasų vidurinės mokyklos direktorius, mokymo dalies vedėjas. 1964–1965 m. - VVU pedagogikos ir psichologijos katedros vyresn. dėstytojas. 1968–1971 m. mokėsi aspirantūroje. Nuo 1971 m. - VVU vyresn. dėstytojas, nuo 1976 m. - docentas. Knygos „Asmenybės ugdymas tautinėje mokykloje" sudarytojas. Vadovauja edukologijos magistrantų baigiamiesiems darbams. 1982–1992 m. - Pedagogikos mokslų specializuotos Tarybos prie Vilniaus universiteto mokslinis sekretorius. 1983–1992 m. Vilniaus universiteto Pedagogų draugijos pirmininkas. Mokslo darbuose „Acta pedagogica vilnensia" ir „Pedagogika" paskelbė 87 straipsnius, pranešimus skaitė 28 konferencijose.

 

Dapkus RomualdasGimė 1931 07 04 Utenos rajone, Andreikėnų kaime. Filosofijos kandidatas (1971 m.), humanitarinių mokslų dr. (1993 m.), docentas (1974 m.). 1942 m. baigė Kvyklių pradinę mokyklą, po to - Kuktiškių progimnaziją. Dirbo mokytoju Molėtų rajono Videniškių ir Bijutiškio septynmetėse mokyklose, vėliau - Molėtų r. laikraščio atsakingas sekretorius. 1956 m. - baigė Maskvos Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetą. 1956–1960 m. dirbo Utenos raj. Pakalnių ir „Aušros" kolūkių pirmininku. 1960–1979 m., 1981–1983 m., 1987–1993 m. LŽŪA Filosofijos katedros vedėjas, 1979–1981 m., 1983–1987 m. - Lenkijos Opolės ir Glivicų miestų aukštesniųjų mokyklų filosofijos katedros docentas. Išleido knygas: „Įvadas į filosofijos istoriją", „Egzistavimas ir adaptacija", „Filosofija", paskelbė daug mokslinių straipsnių.

 

 

Gimė 1863 11 09 Utenos valsčiaus Degučių kaime. Mirė. 1926 08 26 Utenoje. Knygnešys. Spaudą platino nuo jaunystės, gabendavo savo kaimo daraktoriams. Keliaudavo į Zarasus, Daugpilį ir kitas vietas. Buvo policijos suimtas, bet žmona jį išpirko. 

 

Juozas DikinisJuozas Dikinis, gim. 1898 metų sausio 9 d. Utenos apskrities ir valsčiaus Kvyklių kaime. Tėvai Stanislovas Dikinis ir Julijona Kviklytė. Vaikystėje į mokyklą nėjo - mokėsi namuose. 1915 metais pasitraukė nuo karo į Rusiją. 1917 m. mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę. Dalyvavo mūšiuose Rumunijos fronte, kur buvo sužeistas ir paimtas į nelaisvę. Į Lietuvą grįžo 1919 metais. 1919 metų birželio 1 dieną įstojo į 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko devintą kuopą. Kovėsi su visais Lietuvos priešais. J. Dikinis pasižymėjo kautynėse su bermontininkais 1919 metų lapkričio 22 dieną ties Radviliškiu, o taip pat mūšiuose su lenkais. 1921 metų sausio mėnesį už „savanorių žygiuose“ lenkų fronte apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi. 1921 m. užbaigė karinę tarnybą toje pačioje kuopoje viršilos laipsniu. Pasitraukęs iš karo tarnybos, nuo 1923 metų dirbo Utenos apskrities viešosios policijos pirmoje nuovadoje. 1926 metais kaip savanoris gavo žemės Utenos valsčiaus Degulių dvare. 1928 metais priimtas į Kariuomenės savanorių sąjungos Utenos skyrių. 1928 metais su žmona Valerija, dukromis Vanda ir Valerija gyveno Utenoje, Upės gatvė Nr. 3, 1946 metais su šeima gyveno Utenoje, Putvinskio g. Nr. 19. Be Vyties Kryžiaus, dar apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1932 metais už gerą darbą policijoje apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio medaliu. Prie nuopelnų minima ir tai, kad „aktyviai prisidėjo prie išaiškinimo ir likvidavimo plečkaitininkų“.

Driukienė GenovaitėGimė 1937 09 25 Utenos rajone, Puodžių kaime. Mirė 1996 09 19. Palaidota naujosiose Utenos kapinėse. Bibliotekininkė. Nusipelniusi kultūros–švietimo darbuotoja (1975 m.). Mokėsi Puodžių pradinėje, Utenos 1-oje vidurinėje mokyklose. 1956 m. paskirta rajono bibliotekos vedėja. 1973 m. – Utenos rajono centrinės bibliotekos direktore. 1963 m. baigė VVU, apgynė diplominį darbą ,,Utenos rajono centrinės bibliotekos istorija (1931–1963)" Pirmoji Lietuvoje įgyvendino rajono bibliotekų centralizuotą sistemą. Dalyvavo Lietuvos kultūros darbuotojų II (1975 m.) ir III (1983 m.) suvažiavimuose. 1987 m. iš darbo išėjo dėl sunkios ligos. Jai vadovaujant, biblioteka buvo viena iš geriausių bibliotekų Lietuvoje. Genovaitė Driukienė apdovanota TSRS ir LTSR Kultūros ministerijų Garbės raštais, medaliu ,,Už darbo šaunumą", ,,Garbės ženklo" ordinu. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

 

 

DrobelisEugenijus Drobelis žymus ornitologas, gamtos mokslų daktaras, rašytojas, fotografas, kinematografininkas – dokumentalistas, sukūręs dokumentinius filmus apie Lietuvos gamtą ir gamtosaugos problemas.
Gimė 1954 metų liepos 2 d. Kupreliškyje, Biržų rajone.
1963 – 1969 metais tėvams persikėlus gyventi į Kvyklius, mokėsi Kvyklių aštuonmetėje mokykloje. Motina dirbo mokykloje mokytoja, tėvas – laukininkystės brigados brigadininku.
1978 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją.
1978 – 1990 metais dirbo Čepkelių rezervato direktoriaus pavaduotojo pareigose.
1991 -1994 metais aplinkos apsaugos ministerijos gyvūnijos ir augalijos laboratorijos viršininku.
1994 – 1997 metais visuomeninės organizacijos „Biologijos įvairovės informacinis centras“ (Biota) vadovas.
1997 m. Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas.
Šiuo metu dirba Lietuvos ornitologų draugijoje.
1982 metais kartu su B. Šablevičiumi parašė ir išleido vadovėlį „Pelėdos ir plėšrieji paukščiai“. Knygoje pasakojama apie Lietuvoje sutinkamus 34 rūšių plėšriuosius paukščius ir pelėdas. Aprašoma šių nykstančių sparnuočių biologija, gyvenimo būdas, nurodoma, kaip juos atpažinti. Pateikiama medžiaga, kaip pagaminti lizdus ir inkilus, apie bandymus veisti šiuos paukščius nelaisvėje.

Gimė 1944 01 08 Utenos rajone, Medenių kaime. Mokytojas. 1950–1954 m. mokėsi Medenių pradinėje, 1954–1956 m. Spitrėnų septynmetėje mokyklose. 1961 m. baigė Utenos I-ąją vidurinę mokyklą., po to – Vilniaus pedagoginį institutą, kur įgijo vid. mokyklos anglų kalbos mokytojo specialybę. 1966–1969 m. dirbo Žagarės K. Didžiulio vid. m-klos anglų kalbos mokytoju. 1969–1971 m. – Trakų raj. ,,Spartuolio" redakcijos atsakinguoju sekretoriumi. 1972–1976 m. – Utenos raj. Tauragnų vid. mokyklos anglų kalbos mokytojus. 1976–1978 m. Molėtų raj. Alantos žemės ūkio technikumo anglų kalbos dėstytoju, o nuo 1978 m. – Biržų miesto ,,Atžalyno" vid. mokyklos anglų kalbos mokytoju.
Į lietuvių kalbą išvertė Dž. Selindžerio (J. Salinger) knygą ,,Rugiuose prie bedugnės" (1966 m.), E. Hemingvėjaus (E. Hemingway) ,,Fiesta" (1967 m.), D. Storio (D. Story) ,,Toksai sportinis gyvenimas" (1969 m.), E. Hemingvėjaus ,,Kam skambina varpai" (1972 m.), K. Voneguto (K. Vonnegut) ,,Skerdykla Nr. 5", ,,Čempionų pusryčiai" (1981 m.), E. Hemingvėjaus ,,Salos vandenyne" (1982 m.), Dž. Džoiso (J. Joyce) ,,Dubliniečiai" (1985 m.). ,,Menininko jaunų dienų portretas" (1989 m.), Dž. Dos Pasoso (J. Dos Passos) ,,42 paralelė" (1997 m.). Nuo 1990 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pirmasis Biržų raj. Sąjūdžio tarybos pirmininkas, 1990–1995 m., 1997 m. - Biržų rajono Tarybos narys.

 

(Anksčiau Gasperavičius, Gasperaitis) gimė 1910 09 24 Utenos valsčiaus, Juodiškių viensėdyje. Dailininkas, inžinierius. Baigė Utenos ,,Saulės" progimnazijoje 5 klases, 1942 m.– Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Elektrotechnikos inžinierius. Mokėsi Kauno ir Vilniaus universitetuose, karo metais dirbo matematikos mokytoju Utenos amatų mokykloje. Karui baigiantis, kaip atsargos leitenantas įstojo į Vietinę rinktinę. Vėliau buvo nacių suimtas ir, su P. Plechavičiaus štabu, išvežtas į Salaspilio (Latvija) koncentracijos stovyklą, iš kurios atsidūrė Vokietijoje. Ten internuotas, gyveno Tiūringijoje, vėliau nuvyko į JAV, į Los Andželą, kur studijavo skulptūrą miesto koledže, vėliau Utis meno institute. Tautodailininkas. Parodose dalyvavo nuo 1970 m. Los Andžele, Čikagoje, Long Biče, Vilniuje (1988 m.), Kaune. Be skulptūrų iš medžio, marmuro, plastiko, bronzos, sukūrė tautodailės, keramikos darbų, o taip pat apie 50 antkapinių paminklinių lentų Los Andželo kapinėse lietuviams, kurių amžino poilsio vietoje ant sienos padarė didelę lentą su poeto B. Brazdžionio eiliuotu tekstu. Skulptūros: ,,Šeima", ,,Laisvės Lietuvai", ,,Tremtinė", ,,Šokis", Žemelei Lietuvos", ,,Dieve, man padėk", biustai¬- M. Biržiškos, B. Brazdžionio, Alės Rūtos, J. Gliaudos ir kt. Jo darbus yra skelbę išeivijos lietuvių žurnalai, dailės antologijos, iš jų 1994 m.- A. Kezio anglų kalba išleistoje knygoje ,,Lietuvių dailininkai Šiaurės Amerikoje".

 

Gasperaitis AntanasGimė 1931 10 12 Utenos rajone, Juodiškių kaime. Pedagogas, kraštotyrininkas, Garbės kraštotyrininkas (1990 m.), literatas. 1951 m. baigė Utenos berniukų vidurinę mokyklą, 1978 m. - VPI lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Dirbo mokytoju (1953-1955 m.) Kvyklių septynmetėje, (1955-1963 m.) Šnieriškių aštuonmetėje, (1963-1964 m.) Skudutiškio (Molėtų rajonas) aštuonmetėje mokyklose, 1964-1965 m. - laikraščio ,,Lenino keliu" redakcijoje, 1965-1971 m.- Utenos ,,Laboratorinių elektros krosnių gamykloje", 1971-1980 m. vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Utenos krašto muziejuje, 1980-1991 m. ,,Utenos zonos jungtiniame knygyne" direktoriaus pavaduotoju. Paruošė kraštotyros leidinius: "Utenos zonos jungtinio knygyno istoriją" (2 dalys), ,,Šeimos istoriją" (3 dalys), lankstinukus apie knygnešius, tautodailininkus, rašytojus, rašė straipsnius, skirtus Utenos krašto kultūrai, spausdino ,,Indrajoje", ,,Utenyje", ,,Santaroje", ,,Šaltinyje", 1996 m. išleido eilėraščių rinkinį ,,Sušildyk, židiny, mane", 1998 m.- knygą apie rašytojus, švietėjus - ,,Tave papuošt žadėjom", 2000 m. išleido eilėraščių knygą ,,Drevėje Dievulis budi", 2002 m.- „Sopulinga sodiečių idilė", „Rykščių raudos Utenos dvaruose“. Spaudoje pasirašinėjo pseudonimais - P. A. Vyžinta, A. Juodiškis, G. Juodis. 2000 m. jam paskirta Utenos raj. savivaldybės kultūros ir meno premija.
Pagal A. Gasperaičio pjesę „Mūzų pašaukti" Utenos „Žaliaduonių" teatras pastatė spektaklį. 2013 m. Antanui Gasperaičiui suteiktas Utenos krašto garbės piliečių vardas – už nuopelnus puoselėjant gimtojo krašto istorines vertybes, jo vaizdavimą ir garsinimą grožiniuose kūriniuose ir publicistikoje, aktyvų dalyvavimą Utenos rajono kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje.

Gimė 1905 10 05 Utenos rajone, Droničėnų kaime. Mirė 1993 04 30 Los Andžele (JAV), pedagogas. Nuo 1928 m. studijavo lituanistiką VDU Teologijos - filosofijos fakultete. Buvo aktyvus ateitininkas. Mokytojavo Utenos aps. mokyklose, Kalvarijoje, Panevėžyje. Pasitraukęs į Vakarus mokytojavo Kemptene (Vokietija), buvo lietuviškos gimnazijos vicedirektorius. 1949 m. apsigyveno Klivlende, vėliau Kalifornijoje, kur organizavo lietuvių mokyklas. Bendradarbiavo populiariame laikraštyje ,,Draugas".

 

Grigas GintautasGimė 1936 01 12 Utenos rajone, Dičiūnų kaime. Fizikos mokslų kandidatas (1970 m.), dr. (1993 m.). 1947 m. baigė Vaikutėnų pradinę, 1954 m. Utenos vidurinę  mokyklas, 1959 m.- KPI. Specialybė - elektros prietaisai. 1959-1965 m. Specialiojo konstravimo biuro prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos inžinieriumi., biuro vedėju. Nuo 1965 m. - Fizikos ir matematikos, Matematikos ir kibernetikos, Matematikos ir informatikos instituto inž., skyriaus vadovas. 1960-1962 m. vadovavo 5 doktorantams. Buvo pirmojo lietuviško kompiuterio ,,Rūta" projekto vadovas. Dėstė VVU, VPI, VDU. 1981 m. įkūrė Jaunųjų programuotojų mokyklą. Vienas ir su kitais autoriais parašė 29 knygas. Jo knygos ,,Duomenų tipai" (1997 m.), ,,Programavimas algoritmine kalba. Algol - 60 (1971), ,,Programavimo kalba PL1 (1978), ,,Programavimo pradmenys" (1982), ,,Programavimo pagrindai" (1987) ir kt.  G. Grigas su V.Dagiene išleido ,,Informatikos mokymas vidurinėje mokykloje" (1992), ,,Programavimo uždavinynas" (1992) ir kt. Knygos apie programavimą išleistos rusų ir lenkų kalbomis.

Gimė 1950 05 28 Utenos rajone, Gedimino kaime. Rašytoja. 1967 m. baigė antrąją Utenos vidurinę mokyklą, studijavo VVU. Dirbo Pakalnių aštuonmetėje mokykloje, Vilniaus respublikinėje mokytojų bibliotekoje, „Valstiečių laikraščio" ir „Žemės ūkio" redakcijose. Pirmas apsakymas išspausdintas 1967 m.. 1974 m. išleido humoristinių apsakymų knygą „Tie patys".

 

Gimė 1936 10 12 Utenos rajone, Klovinių kaime. 1956 m. baigė Kauno dailės mokyklą, 1962 m. VDI. Dailininkas. 1961 m. - Vilniaus 7 vidurinės. mokyklos piešimo mokytojas. 1962–1966 m. - Valstybinio radijo ir televizijos komiteto dailininkas – statytojas. 1967 m. VPI vyresn. dėstytojas, 1968–1972 m. - Vilniaus politechnikumo dėstytojas. Surengė personalines tapybos parodas: Vilniuje Rašytojų sąjungoje (1966 m.) – tapybos ir metalo plastikos (1978 m.), Utenoje (1976, 1995 m.), Šiauliuose (1978 m.), Vilniaus dailės parodų rūmuose (1986 m.), galerijoje ,,Arka" (1996 m.), Lietuvos atstovybėje Maskvoje (1989 m.), Kaune (1987 m.). 1962, 1969, 1973, 1975, 1976, 1989, 1997 m. dalyvavo grupinėse parodose Vilniuje, Maskvoje, Nagasakyje, Helsinkyje, Bulgarijoje, Jungtiniuose Emyratuose ir kitur. Premijuotas: 1978 m. Klaipėdoje už paveikslą jūros tematika, 1986 m. Biržuose – už darbus kaimo tematika, 1997 m. Aplinkos apsaugos ministerijos premiją už peizažą.

 

 Gimė 1939 03 10 Utenos rajone, Degučių kaime. Chemijos mokslų kandidatas (nostr. dr. 1993 m.). Baigė Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą, 1962 m. - VVU Chemijos fakultetą, („Dicianoargentatinio - rodanidinio elektrolito tyrimas", 1968, VVU. Vad. V. Kaikaras). Docentas (1972 m.). 1962 - 1964 m. - VVU ChF vyresnysis laborantas, asistentas, 1964 - 1968 m. - aspirantas, 1968 - 1972 m. - vyresnysis dėstytojas, 1972 - 1992 m. - docentas, 1992 - 1996 m. – Chemijos fakulteto dekanas, vėliau – docentas. Nuo 1999 m. - Fizikinės chemijos katedros vedėjas. Apie 70 mokslinių straipsnių, 8 išradimų bendraautorius. Aktyvus Lietuvos moksleivių chemijos olimpiadų organizatorius, LTE straipsnių autorius.

 

 Gimė 1936 03 02 Utenos rajone, Degučių kaime. Sociologijos kandidatas (1980 m.), nostr. dr. (1993 m.). 1941-1946 m. mokėsi Vaikutėnų, 1946 m. Daugailių mokyklose. 1954 m. baigė Vilniaus septintąją vidurinę mokyklą, 1959 m. - VVU Ekonomikos fakultetą. Įgijo finansų kredito specialybę. 1959-1961 m. dirbo Vyr. tiekimo - realizacijos valdybos vyresniuoju ekonomistu. 1961-1964 m. - Eksperimentinio baldų konstravimo biuro skyriaus viršininkas. 1964 - 1975 m. - Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos skyriaus viršininku. 1975 - 1987 m. - Informacinio skaičiavimo centro direktoriumi. 1987 - 1989 m. - Susivienijimo "Elektronas"generalinio direktoriaus pavaduotoju. 1989 - 1990 m. LMA komunalinių įmonių susivienijimo direktorius. 1990 - 1992 m. - LMA Ekonomikos instituto skyriaus vedėjas. 1992-1993 m. - UAB "Convest" tyrimų direktorius. 1993-1994 m. - nepelno įmonės "Trendas" direktorius. Nuo 1994 m. UAB "Investicinių projektų konsultantai" direktorius. Kartu nuo 1993 m. Naujos ekonomikos instituto, nuo 1998 m. - TŪB „IPK" audito direktorius. Vadovavo ruošiant "Lietuvos Respublikos ūkio būklės socialinį ir ekonominį įvertinimą", "Užsienio prekybos krypčių, eksporto plėtojimo bei atskirų sektorių rekonstravimo programą", Aukštaitijos regiono turizmo teritorinį investicinį planą, investicinius rekonstrukcijos Vilniaus aerouosto, "Klaipėdos naftos", "AB Anykščių vynas" ir kt. projektus. Išleido 2 knygas, 4 brošiūras ekonomikos, darbo apsaugos, verslo investicinių projektų rengimo tematika, paskelbė per 30 straipsnių.

 

Gimė 1949 04 04 Utenos rajone, Degučių kaime. Dviračių sporto treneris. 1966 m. baigė 9 klases Utenos 1-oje vidurinėje mokykloje, vėliau mokėsi Jonavos profesinėje technikos mokykloje, ten baigė vidurinę mokyklą, įgijo šaltkalvio specialybę. 1969-1971 m. tarnavo tarybinėje armijoje, vėliau susidomėjo dviračių sportu, ėmė lankyti treniruotes. 1973 m. pradėjo dirbti SSD "Nemunas" Centro tarybos Utenos filiale dviračių sporto treneriu. 1983-1987 m. - SSD „Nemunas" Centro tarybos, TSRS profsąjungų mokomųjų stovyklų treneris, LTSR moksleivių rinktinės antrasis treneris. Išugdė daugiakartinius Lietuvos čempionatų nugalėtojus ir prizininkus, tarptautinės klasės meistrus - D. Kolosovą, P. Čečį, A. Čepelę, R. Lupeikį, sporto meistrus A. Matuzą, V. Kalytį, D. Tamošiūną, E. Brauką, A. Kajutį (R. Lupeikis tapo pasaulio vyrų čempionato Kolumbijoje grupinių lenktynių vicečempionu (1995), P. Čečys ir A. Čepelė buvo TSRS rinktinės nariai. 1988 m., susijungus SSD Nemunas" CT su SSD Žalgiris", pradėjo dirbti šios draugijos Utenos filialo sporto treneriu. Panaikinus draugijos dviračių sporto šaką, 1992 m. perėjo dirbti į Utenos kūno kultūros ir sporto centrą. 

 

Gimė 1878 10 01 Utenos rajone, Puodžių kaime. Mirė 1963 08 14. Palaidotas Užupėje, (Telšių raj.) Teatrologas, aktorius. Jo tėvas Domininkas buvo dievdirbis. Į Peterburgą išvyko 1898 m., tarnavo banke, geležinkelyje. Tuomet Paterburge gyveno apie 25 tūkst. lietuvių, todėl dar 1892 m. ten buvo įkurta "Labdarių draugija". 1903 - 1910 m. jo pastangomis teatrinė lietuvių veikla labai išaugo. Būdamas mėgėjų teatro organizatorius, 1901-1904 m. vaidino pusiau profesionaliame "Lošikų būrelyje". Nuo 1911m. buvo Teatrališkos k-jos organizatorius ir pirmininkas, lietuvių dramos ir muzikos kuopos (1912 - 1917 m.) įsteigėjas. Vaidino operetėse, dramose, rež. K. Glinskiui parūpindavo pjesių, surinkdavo aktorius (buvo apie 50), sudarė "Mažaturčių lietuvių savitarpinę organizaciją", dirbo jos valdyboje.

Gimė 1934 10 12 Utenoje. 1958 m. baigė Kauno Stepo Žuko dailės mokyklą, 1964 m.- VDI, dailininkė–keramikė. Po baigimo dirbo Vilniaus dailės kombinate (dabar UAB Dailės kombinatas). Dalyvavo Pabaltijo respublikų trietnalėje, Maskvoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Japonijoje. 1981 m. ir 1997 m. su seserimi Ramute Jasudyte surengė personalines parodas. 1971 m. parašė dailininkės keramikės Aldonos Ličkutės biografiją. Trejus metus buvo Dailininkų sąjungos taikomojo meno keramikos sekcijos sekretore. Nuo 1965 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

 

Gimė 1930 11 30 Kaune. Dailininkė tekstilininkė. Augo pas tėvus Utenos rajone, Alių kaime. 1951 m. baigė Utenos mergaičių vidurinę mokyklą, 1958 m.- VDI, įgijo dailininkės specialybę. 1957 – 1970 m. - „Audėjo" dailininkė, 1970 – 1972 m. - Lietuvos kino studijos kostiumų dailininkė. Nuo 1972 m. pradėjo savarankišką kūrybinį darbą, dalyvavo daugelyje parodų: taikomojo meno Vilniuje (1959 m.), su seserimi Giedre personalinėse parodose Vilniuje ir Kaune (1981 m.), personalinėje parodoje Norvegijoje (1991 m.), Taikomojo meno galerijoje su seserimi Giedre (1995 m.) Nuo 1958 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje – Lenkijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Kanadoje, Čilėje, JAV, Italijoje. Personalines parodas surengė Vilniuje (1981 m.), Kaune (1981 m.), Norvegijoje (1991 m.). Kūrinių yra visuomeniniuose interjeruose Vilniuje ir Maskvoje, jų turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus. 1981 m. apdovanota LTSR valstybine premija už Vilniaus universiteto interjerui sukurtus monumentalius gobelenus „Kovos su kryžiuočiais" (triptikas, 1972-1978 m.) ir „Daina" iš ciklo „Lietuva" (1979-1980 m.).

Gimė 1932 01 07 Utenos rajono Šeduikių kaime. Žurnalistas, vertėjas. 1951 m. baigė Utenos berniukų vidurinę mokyklą, 1956 m. VVU Filologijos fakultetą. Pabiržės (Biržų raj.) vidurinėje mokykloje metus dėstė lietuvių ir rusų kalbas. 1957 – 1978 m. dirbo „Lietuvos pionieriaus" redakcijoje literatūriniu darbuotoju, skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi, nuo 1978 – „Moksleivio" redakcijos atsakinguoju sekretoriumi, vyr. redaktoriaus pavaduotoju. Žurnalistų sąjungos narys. Rašo straipsnius įvairiomis temomis, daugiausia susijusiomis su jauno žmogaus asmenybės ugdymu, vertybinėmis orientacijomis. Iš rusų kalbos išvertė knygas: G. Fedosejevo „Paskutinis laužas", J. Sotniko „Nenusisekęs nuotykis", V. Pekelio „Žmogaus galimybės" ir kt.

 

 Gimė 1944 01 06 Utenos rajone, Šeduikių kaime. Birbynininkas, dirigentas. Mokėsi Tauragnų vidurinėje, Vilniaus J. Tallat - Kelpšos muzikos mokyklose (1960 – 1964 m.), konservatorijoje (1964–1969 m. ). Ansamblio „Lietuva" artistas ir kaimo kapelos vadovas (1964–1977 m.). VPI estetinio lavinimo katedros vyresn. dėstytojas, nusipelniusio dainų ir šokių liaudies ansamblio „Šviesa" meno vadovas ir dirigentas (1977 – 1992 m.). 1992 – 1993 m. vaikų muzikos mokyklos „Lyra" mokytojas, nuo 1994 m. – verslininkas. Su ansambliais „Lietuva" ir „Šviesa" koncertavo daugelyje pasaulio šalių, dalyvavo respublikinėse dainų šventėse, ansamblių vakaruose, studentų šventėse „Gaudeamus", buvo vyr. dirigentas, atsakingas už liaudies orkestro repertuaro rengimą. Šių švenčių repertuarui instrumentavo daugelį kūrinių, o ansambliui „Šviesa" parengė keletą premjerinių programų.

 

Jonuškienė (Mikulėnaitė) Rūta Gimė 1958 01 25 Utenos rajone, Klovinių kaime. Rašytoja, žurnalistė, tautodailininkė. 1976 m. baigė Utenos T.Tilvyčio vidurinę mokyklą, 1980 m. – Vilniaus VPI lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Dirbo mokytoja, direktoriaus pavaduotoja Utenos rajono Kuktiškių pagrindinėje ir Utenos Vyturių vidurinėje mokyklose. Nuo 1994 m. „Utenio" laikraščio korespondentė. 1996 m. išleido poezijos rinkinį „Smilgos paukštis", o 2001m. - „Žalčio sesuo". Eilėraščiai taip pat buvo publikuoti respublikinėje spaudoje, literatūros almanachuose. Šiaudinių sodų, paukštelių pynėja. Nuo 1980 m. dalyvauja tautodailės parodose. Darbus eksponavo Amerikoje, Pietų Korėjoje, Italijoje, Latvijoje, Baltarusijoje ir kitur. Nuo 1988 m. Lietuvos tautodailininkų, Nuo 1985 m. Utenos literatų klubo „Verdenė" narė, nuo 1998 m. Lietuvos žurnalistų, nuo 2003 m. - rašytojų sąjungos narė. 
Bibliografija: „Smilgos paukštis" (poezija), 1996. 
„Žalčio sesuo" (poezija). Utenos Indra, 2001.
„Takažolės laiškai" (poezija). Sapnų sala, 2005.
Apdovanota Utenos rajono Kultūros ir švietimo skyriaus premija už geriausią metų debiutą - eilėraščių knygą „Smilgos paukštis", 2001 m. - Utenos rajono savivaldybės Kultūros ir meno premija už eilėraščių knygą „Žalčio sesuo".

Katinas 1959Vytautas Pranas Katinas, gim. 1930-05-09, Biliakiemio k., Utenos sen., Utenos rajone vidutinio ūkininko daugiavaikėje šeimoje. 1939–1942 m. lankė Puodžių pradžios mokyklą. 1942–1945, 1947–1949 m. mokėsi Utenos gimnazijoje. 1949–1953 m. mokėsi Vilniaus politechnikume, įgijo techniko statybininko kvalifikaciją. Dirbo Kavarsko rajone, o nuo 1962 m. iki 1991 m. Ukmergės kelių tiesimo organizacijoje inžinieriumi. Apie savo ilgalaikę darbinę veiklą išleido prisiminimų knygą „Keliui reikia žmogaus“. Išleistos trys knygos apie Biliakiemio kraštą ir jų žmones. Vytauto Prano Katino knyga „Biliakiemis laiko tėkmėje“ išleista 2007 m. Tai knyga apie Biliakiemio kraštą nuo pirmykštės bendruomenės iki šiuolaikinių kaimų ir gyvenviečių. Knygoje plačiai aprašyta Biliakiemio gyventojų gyvenimas: žemės reforma, kaimo žmonių švietimas, kaimo statiniai, gamtos ir kultūros paminklai. Išsamiai aprašyti pokario metų sunkūs laikai ir tragiški biliakiemiečių likimai. Knyga „Biliakiemio mokyklai-90", išleista 2009 m. Šioje knygoje Vytautas Pranas Katinas pasakoja ne tik apie savo pirmąją mokytoją Emiliją Kantvilaitę, bet ir visą Biliakiemio mokyklos istorijos kelią, nueitą per 90 metų. Šis leidinys – pagarbus nusilenkimas visiems Biliakiemio mokykloje dirbusiems mokytojams, visiems ją baigusiems, mokyklos istorijai. Biliakiemio mokykla buvo vienintelė švietimo įstaiga plačios apylinkės kaimų žmonėms, per visus gyvavimo metus nė vienos dienos nenutraukusi savo veiklos. Čia rasime ir pasakojimus apie šios mokyklos buvusių mokinių tolimesnį gyvenimo kelią. Dar viena knyga „Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčiai 75 metai“ išleista 2016 m. Tai knyga apie Biliakiemio bažnyčią, kad jaunajai kartai ir ateinančioms kartoms nereikėtų spėlioti apie bažnyčios amžių ir jo statytoją kun. Joną Asminavičių, bei prisiminti kitus bažnyčioje dirbusius kunigus. Knygelė pateikta medžiaga pagrįsta asmeniškai gautais iš Panevėžio Vyskupijos Kurijos oficialiais raštais ir daktarės Aldonos Vasiliauskienės skelbta medžiaga, taip pat asmeniniais prisiminimais. Knygos autorius Vytautas Pranas Katinas vaikystėje matė visą bažnyčios statybos eigą, o pašventinus bažnyčią buvo kun. Jono Asminavičiaus patarnautoju religinėse apeigose bažnyčioje.

Gimė 1924 m. Utenos rajone, Zamotiškio kaime. Kaimo klojimo teatro režisierė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą organizavo ir režisavo daugelį vaidinimų, kurie vykdavo Zamotiškio kaimo gyventojų V. Bukausko, Šimonėlio klojimuose, Noliškio dvaro rūmuose. Čia vaidino Ciprijonas Gasiulis, Monika Januškevičienė, Jonas Januškevičius ir kiti. Spektakliai buvo statomi Žemaitės, Vienuolio apsakymų motyvais. Su kaimo vaikais ruošė dainas, šokius.

 

Leipus VladasGimė 1932 01 17 Utenos rajone, Mockėnų kaime. Žurnalistas, nusipelnęs žurnalistas (1982 m.). 1951 m. baigė Utenos 1-ąją berniukų vidurinę mokyklą, 1956 m. VVU. 1953 – 1956 m. dirbo „Tiesos" ir „Valstiečių laikraščio" redakcijose korektoriumi ir literatūriniu darbuotoju, 1956–1958 m. – Utenos raj. laikraščio „Lenino keliu" redaktoriaus pavaduotoju, 1958 – 1961 m. LKP CK spaudos sektoriaus instruktoriumi, 1961 – 1992 m. Lietuvos radijo ir televizijos radijo programų vyr. redaktoriumi, telestudijos direktoriumi, kūrybinio susivienijimo „Telefilmas" scenarinės kolegijos vyr. redaktoriumi, televizijos archyvo vyr. redaktoriumi. Dokumentinio TV filmo „Sekretorius" vienas iš scenarijaus autorių. Apie kultūrą, meno saviveiklą paskelbė straipsnių „Vakarinių naujienų" ir „Dienos" laikraščiuose. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, per 40 metų dalyvauja meno saviveikloje (nuo 1988 m. dainuoja Vidaus reikalų ministerijos vyrų chore „Sakalas").

Kun. Antanas Liuima SJ. Ričardo ŠAKNIO nuotrauka. http://www.xxiamzius.lt/Gimė 1910 01 28 Utenos rajone, Pavyžinčio (Ažudvarių k.). Mirė 2000 07 25 Romoje. Jėzuitas, teologijos prof. (1957 m.), akademikas (1959 m.). 1928 m. baigė Utenos „Saulės" gimnaziją. Metus mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1929 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. 1931 m. Olandijoje studijavo filosofiją, 1934 – 1939 m. – VDU lituanistiką ir pedagogiką, kartu mokytojavo ir Kauno jėzuitų gimnazijoj. 1940 m. išvyko į Prancūziją. Liono katalikiškajame institute studijavo teologiją, gavo teologijos licenciatą (1943 m.), Tuluzos katalikiškame institute teologijos dr. laipsnį (1950 m.). Į kunigus įšventintas 1942 m.. 1947–1949 m. buvo Lietuvių katalikų misijos Paryžiuje direktoriaus padėjėju, vėliau – direktoriumi. Nuo 1951 m. Romos Popiežiškojo Grigaliaus univ. teologijos adjutantas, nuo 1957 m. – prof. 1956 m. Romoje atkūrus Lietuvių katalikų mokslų akademiją, išrinktas moksliniu sekretoriumi, nuo 1956 m.– centro valdybos pirmininkas.

 Gimė 1919 03 08 Kuktiškių valsčiaus Pavyžinčio (Ažudvarių) kaime. Kunigas, fizikas, dr. prof. Antano Liuimos brolis. 1937 m. baigė Kauno jėzuitų gimnaziją ir įstojo į jėzuitų ordiną. 2 metus studijavo Olandijoje. Kunigu įšventintas 1945 m. Nuo 1947 m. studijavo Bostono kolegijoje fiziką. Studijas tęsė St. Louiso univ. ir gavo dr. laipsnį. Nuo 1954 m. dėstė fiziką Bostono kolegijoje, jo mokslo sritis – trumpųjų bangų spektroskopija.

Gimė 1902 m. Utenos valsčiuje, Kryželių kaime. Mirė 1989 11 21 Čikagoje. Istorikas, pedagogas, žurnalistas. Yra vienas iš garsių išeivijos istorikų. 1918 m. mokėsi Utenos „Saulės" gimnazijoje, vėliau Kauno kun. seminarijoje. Palangoje 1925 – 1929 m. lankė kūno kultūros kursus, kartu mokytojaudamas Užpalių vidurinėje mokykloje. Nuo 1929 m. iki išvykimo į užsienį (1944 m.) dirbo Šakių gimnazijoje mokytoju, direktoriumi, kartu studijuodamas VDU istoriją. Diplominis darbas – „Lietuvos muziejų istorija 1812 – 1933". Vokietijoje dirbo mokytoju, aukštesniųjų mokyklų įgaliotiniu, inspektoriumi, istorinės medžiagos rinkimo pirmininku. Nuo 1949 m. apsigyveno Čikagoje, dirbo aukštojoje lituanistikos mokykloje, įkūrė Pasaulio lietuvių archyvą, Lietuvių istorijos draugiją, buvo jos pirmininku. Išspausdino „Grupinė mankšta" (1931), „Senųjų amžių istorija" (1946), „Lietuvos kaimyninių kraštų istorijos bruožai" (1963), „Lietuvos istorija" (1967), „Lietuvių tautos valstybinio gyvenimo pradžios beieškant" (1971), „Amerikos lietuvių kultūriniai laimėjimai" (1971), „Lietuvos senosios valstybės oficialioji kalba" (1975), „Amerikos lietuvių ekonominė veikla" (1980), „Išeivijos vaidmuo Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe" (1981). Taip pat parašė V–VIII kl. „Lietuvių tautos ir valstybės" vadovėlius. Be to, jis redagavo LKMA, metraščius (III ir IV), „Lietuvių švietimą Vokietijoje" ir kt. knygas. Buvo Bostone leistos „Lietuviškosios enciklopedijos" bendradarbis, LKMA narys.

Petras MarkevičiusPetras Markevičius, gimė 1912 metais gegužės 30 dieną Utenoje, gausioje 12 vaikų šeimoje. Tėvas buvo amatininkas, dalyvavo I pasauliniame kare. Nuo 1915 metų šeima gyveno Maskvoje, o po karo grįžo į savo namus Daržų gatvėje.
Petras Markevičius 1924 metais baigė pradžios mokyklą, o 1933 metais – gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno Tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1938 metais birželio 11 dieną buvo įšventintas kunigu. Seminarijoje buvo davęs blaivybės įžadus ir visą gyvenimą jų ne tik pats laikėsi, bet ir kitus sudrausmindavo.
Vikaravo Pumpėnuose, Vabalninke. Klebonavo Daunoriuose, Upytėje, Anciškyje, Dambravoje, o nuo 1964 metų iki pat mirties – Biliakiemyje. Mirė –1987 m. balandžio 25 d. Palaidotas Kristaus į dangų žengimo bažnyčios šventoriuje.
Nutapė per 400 paveikslų. Paliko šimtus rankraščių, kuriuose eilėraščiai, poemos, dramos, tautosakos rinkiniai.
Savo kasdieniniame gyvenime nesitenkino vien bažnytinių pareigų atlikimu. Domėjosi daile, kultūra, literatūra, tautosaka. Pirmoji Petro Markevičiaus tapybos darbų paroda surengta Utenos kraštotyros muziejuje 1988- aisiais , praėjus metams nuo kūrėjo mirties. „Vagos" leidykla išleido Petro Markaičio (Markevičiaus) poezijos rinktinę „Viršukalnių aidas", Utenoje išėjo dar dvi jo knygos „Tarp ūkanų ir saulės" ir „Vienas žodis".


Gimė 1927 05 15 Utenos rajone Kvyklių kaime. Pedagogė. Mokėsi Kuktiškių pradžios mokykloje, 1946 m. baigė Utenos gimnaziją, 1951 m. – VPI (anglų kalbą). 1946–1947 m. mokytojavo Kuktiškių progimnazijoje, 1951 – 1952 m. dirbo LTSR švietimo ministerijoje, nuo 1952 m. – VPI dėstė anglų kalbą. Metus tobulino anglų kalbos žinias Maskvoje, 1963 m. – studijavo Anglijoje, Vakarų Velso Bangoro universitete. Buvo viena iš geriausių šnekamosios kalbos specialisčių, privačiai mokiusi inteligentus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, anglų kalbą dėstė Seimo nariams.

 

Nyka-Niliūnas Alfonsas. Nuotrauka iš http://symfony.vdu.lt/(tikra pavardė Alfonsas Čipkus) Gimė 1919 07 15 Utenos valsčiaus Nemeikščių kaime. Mirė 2015 01 20 JAV. Poetas, vertėjas, literatūros kritikas. 1938 m. baigė Utenos gimnaziją, VDU studijavo romanistiką ir filosofiją. 1942 m. baigė Vilniaus universitetą. Diplomą parašė prancūzų kalba apie polinezietį poetą Pierre Lotti. Studijas gilino Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose Vokietijoje. Nuo 1949 m. gyvena Baltimorėje. Dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje. Išeivijoje su kitais jaunais poetais dalyvavo ,,Žemės" antologijoje (1951), ,,Literatūros lankų" leidime. Atskira pirmąja knyga ,,Praradimo simfonijos" debiutavo 1946 m. Tiubingene. Po to JAV buvo išleisti nauji poezijos rinkiniai: ,,Orfėjaus medis" (1953), ,,Balandžio vigilija" (1957), ,,Vyno stebuklas" (1974), ,,Žiemos teologija" (1985). Lietuvoje 1989 m. išleista jo rinktinė ,,Būties erozija", o 1996 m. - antra, papildyta naujais eilėraščiais rinktinė ,,Eilėraščiai" 1937 – 1996. Jis laikomas vienu didžiausių, moderniausių šio amžiaus pabaigos lietuvių poetų.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nemeikščiai – Eldoradas ir amžinybės pradžia

https://www.youtube.com/watch?v=iU9qjxSEFB8

Gimė 1929 07 18 Utenos rajono Novasadų kaime. Poetas, medikas. Būdamas moksleivis, 1944 m. pasitraukė į Angliją, ten baigė gimnaziją (1952 m.). Gavęs slaugos mediko diplomą, dirbo Kanadoje, o taip pat Anglijoje, Liverpulio, Mančesterio, Londono ligoninėse (iki 1980 m.), žurnalo ,,Šaltinis" redakcijoje (iki 1999 m.). Už darbą apdovanotas dviem medaliais. Rašė straipsnius, skelbė savo kūrybą išeivijos lietuvių spaudoje. Pasirašinėjo V. Milašiaus, R. Geležinio pseudonimais. Gyvena Nottinghame. Ten išleido eilėraščių rinkinius: ,,Laikai neša žmones" (1974), ,,Audrų išrauti medžiai" (1988), Lietuvoje – rinktinę ,,Šviesos vandenynas", poezijos rinkinį ,,Eilėraščiai vienišiems medžiams" (1999).

Gimė 1927 02 16 Utenos rajono Novasadų kaime. Medicinos mokslų magistras, poeto Česlovo brolis. Mokėsi Utenos gimnazijoje (1941–1944 m.), įstojo į vietinę rinktinę, dalyvavo kovose užimant rusams Lietuvą, vėliau vokiečių išvežtas į Vokietiją, kur baigė J. Tumo-Vaižganto gimnaziją (1947 m.). 1947 m. emigravęs į Angliją, studijavo Londono universitete mediciną (1959–1961 m.). 1961–1969 m. buvo Oksfordo protinių ligų mokyklos direktorius, 1969–1982 m. felčerių, med. seserų 23 ligoninių direktorius, 1982–1985 m. menedžmento konsultantas Birminhamo raj. sveikatos apsaugai ir sveikatos patarimo tarnybai prie Anglijos sveikatos ministerijos, 1985–1999 m. Tarptautinės sveikatos tarybos direktorius ir konsultantas. Yra skaitęs paskaitas apie protines ligas ir medžmento sritis sveikatos apsaugoje. Dalyvavo tarptautinės pagalbos organizacijos OXEAM, Lietuvių organizacijos D. Britanijoje veikloje, Sveikatos apsaugos patarėju prie Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniuje. S. Obcarskas – vienintelis Anglijos lietuvis medikas 1983 m. apdovanotas Anglijos karalienės Britanijos imperijos ordinu (OBE), taip pat dviem medaliais. Anglų kalba yra išleidęs ,,Protinių ligų slaugytojo supratimas", ,,Kokybės elementai sveikatos tarnybai", ,,Vaikų apsauga", ,,Protinių ligų įstatymų patikrinimas".

Gimė 1892 06 23 Utenos valsčiaus Momėnų kaime. Mirė 1984 01 26 Anykščių raj. Klevėnų k. Daraktorius, muziejininkas, kolekcininkas. Savamokslis, dirbo daraktoriumi Viešintų, Šabaldauskų, Diktarų ir kituose kaimuose. 1914 m. pašauktas į armiją, kovėsi Rygos fronte. Pabėgęs į vokiečių pusę, pateko į belaisvių stovyklą. Nuo 1919 m. Skiemonių valsčiaus sekretorius. 1952 m. nuteistas 25 metams, vėliau bausmė sumažinta iki 15 metų. Išvežtas į Šilutę, vėliau į lagerį prie Kursko. 1956 m. grįžo į Lietuvą. Rinko spaudą, dokumentus, atsišaukimus, archeologijos, etnografijos, numizmatikos eksponatus. Išvežant buvo sunaikinta daug jo surinktų senienų. Be to, aprašinėjo gimtąjį kaimą, papročius, fiksavo liaudies kūrybą, pats kūrė. Jam mirus, eksponatai perduoti Utenos kraštotyros muziejui.

Gimė 1929 11 05 Utenos rajono Droničėnų kaime. Vertėjas. 1948 m. baigė Utenos berniukų gimnaziją, 1954 m. – VVU, anglų kalbos ir literatūros specialybę. 1948 m. mokytojavo Alantos progimnazijoje, 1954 – 1957 m. - Molėtų vidurinės mokyklos mokytojas, mokyklų inspektorius. 1957 – 1970 m. Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos vyr. referentas, pirmininko pavaduotojas. 1970 – 1990 m. Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos vyresnysis mokslinis redaktorius. Išvertė iš anglų kalbos: Č. Dikensas ,,Sunkūs laikai" (1966), E. Po ,,Auksinis vabalas" (1968), Dž. Čiveris ,,Vopšotų kronika" (1971), A. La Guma ,,Akmens šalis" (1973), H. Pirsonas ,,Čarlzas Dikensas" (1976), B. Olsonas ,,Bručka" (1995), taip pat keletą mokslinių knygų. Šiuo metu gyvena ir dirba Gedimino kaime savo tėvų sodyboje.

Gimė 1959 11 30 Utenos rajone, Kvyklių kaime. Biomedicinos (botanikos) mokslų dr. (1991 m.). 1982 m. baigė VVU Gamtos mokslų fakultetą, specialybė – biologė, biologijos ir chemijos dėstytoja. 1982–1983 m. - Baisogalos vidurinės mokyklos biologijos mokytoja. 1983–1986 m. - Garliavos Nemuno tvenkinių valdybos vyresnioji inžinierė. 1987–1989 m. - Botanikos instituto aspirantė. Nuo 1990 m. – mokslinė bendradarbė, specializavosi miškų augalijos srityje. Dalyvauja šešiatomio veikalo „Lietuvos augalija“ ir „Baltijos šalių flora“ ruošime. VU magistrantams skaito „Lietuvos miškai“ kursą.

Poviliūnas Antanas Gimė 1927 06 18 Utenos rajono Katlėrių kaime. Ekonomikos mokslų kandidatas, ekonomistas, ekonomikos mokslų dr., (nostr. 1993), profesorius (1988). Lietuvos nusipelnęs ekonomistas (1987). Lietuvos respublikinės premijos laureatas (1966). 1946 baigė Utenos berniukų gimnaziją, 1951 m. - VVU. 1950 – 1951 m.- VVU Ekonomikos fak. laborantas. 1952 – 1955 m. - Lietuvos MA Ekonomikos instituto jaunesn. mokslinis bendradarbis. 1959 – 1963 m. - Ekonomikos instituto mokslinis sekretorius. 1963 – 1968 m. - to instituto vyresn. mokslinis bendradarbis. 1969 – 1972 m. - Žemės ūkio ministerijos Lietuvos ž. ū. ekonomikos mokslinio tyrimo instituto gamybos išvystymo ir išdėstymo skyriaus vedėjas. 1972 – 1979 m. kartu ir VVU prekybos fak. dėstytojas, 1980 – 1988 m. - doc. Nuo 1982 m. - doc. 1989 m. Lietuvos ž. ū. ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotojas,

PuodziukasVGimė 1929 12 13 Utenos rajono Šeduikių kaime. Nusipelnęs mokytojas (1978 m.). 1949 m. baigė Utenos gimnaziją, 1958 m. - VPI įgijo biologijos, chemijos specialybę. 1949 – 1950 m. - Vaikutėnų pradinės mokyklos vedėjas, 1950 – 1952 m. - tarnavo armijoje 1952–1958 m. - Juknėnų septynmetės mokyklos direktorius. 1958 – 1960 m. - Juknėnų aštuonmetės mokyklos direktorius. 1960 – 1991 m. - Utenos pirmosios vidurinės mokyklos direktorius. 1992 – 1995 m. - Utenos katalikiškos dvasios ,,Saulės" vidurinės mokyklos direktorius. Visose mokyklose dėstė chemiją.

Gimė 1889 08 07 Utenos valsčiaus Medenių dvare. Mirė 1943 10 26 Kaune. Chemikas, žurnalistas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje, Peterburgo universitete, kurį baigė 1913 m., įgijo chemiko specialybę. Studijuodamas specializavosi ir durpininkystės srityje, aktyviai dalyvavo lietuvių inteligentų veikloje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sunkiai sužeistas. Pasveikęs, dirbo dujokaukių fabrike. Sužinojęs apie Lietuvos pastangas atgauti nepriklausomybę, nelegaliai grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, dirbo savivaldybėje, bendradarbiavo spaudoje. Už lietuvišką veiklą lenkų okupacinė valdžia pašalino iš savivaldybės. Įsidarbino Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Už lietuvišką veiklą vėl persekiojamas, baudžiamas kalėjimu, o 1922 m., su 33 lietuvių veikėjais, ištremtas į Nepriklausomą Lietuvą.

Gimė 1943 03 01 Utenos rajono Paraudės kaime. Technikos mokslų dr. (1993). Baigė Šnieriškių septynmetę (1957), Utenos 2-ąją vidurinę mokyklas (1960), KPI – 1966 m.. 1967–1969 m. Kauno politechnikumo dėstytojas. 1969–1989 m. - Pramonės statybos projektavimo instituto, 1980–1991 m. - Radijo matavimų technikos mokslinio tiriamojo instituto technologas, mokslinis bendradarbis. Nuo 1991 m. - AB TIDE technologas konstruktorius.

Gimė 1940 07 03 Utenos rajono Momėnų kaime. 1958 m. baigė Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą, 1963 m. – VPI. Chemijos mokslų kandidatas (1993 nostr. dr.) (,,Lietuvos VRE cirkuliacinių vandenų ir kuro atliekų įtaka vandens saugyklos–vėsintuvo ir kitų baseinų hidrotechniniam režimui", 1971, VU. Vad. H. Laumenskas).1963 – 1965 m.- Švenčionėlių vidurinės mokyklos mokytojas, 1965 – 1966 m. - Valstybinio vandens ūkio komiteto inžinierius, 1966–1969 m.- ChChTI aspirantas, 1969 – 1975 m. - jaun. moksl., 1975 – 1992 m. - vyresn. moksl., nuo 1992 m. - ChI vyresn. moksl. bendradarbis. Tyrė šiluminės elektrinės poveikį vandens baseinų dujoms, mineralinėms biogeninėms ir organinėms medžiagoms, sunkiųjų metalų šalinimą jonitais iš pramoninių nuotekų, paviršinio aktyvumo medžiagų ir kitų teršalų, nuodingųjų medžiagų koncentravimą atvirkštinio osmoso būdu ir oksidacinį nukenksminimą. Per 50 mokslinių straipsnių bendraautoris. Kn. ,,Lietuvos chemikai" V. 1999 m.

Gimė 1934 11 20 Utenos rajono Kryželių kaime. Technikos mokslų dr. (nostr. 1993), doc. (1970), tiltų specialistas. Baigė Biliakiemio pradinę, Utenos 1-ąją vidurinę mokyklas, 1957 m. - KPI, įgijo kelių inžinieriaus specialybę, 1965 m. baigė aspirantūrą Maskvos inžineriniame statybos institute, metalinių konstrukcijų katedroje pas akad., prof. N. Streleckį. 1957 – 1962 m. dirbo Ukmergėje, Kelių statybos rajone (valdyboje) Nr. 2, 1965–1969 m. - KPI, 1969 – 1995 m.- VISI asistento, vyr. dėstytojo, docento pareigose. Nuo 1993 m. individualios A. Steponavičiaus įmonės ,,Ekspertas" vadovas. Pagrindinė veiklos kryptis – tiltų projektavimas. KPI (dabar KTU) ir VISI (dabar VGTU) dėstė: metalines konstrukcijas, metalinius ir medinius tiltus, specialiąsias konstrukcijas (bokštai, stiebai, rezervuarai ir kt.), inžinerinę grafiką.

(tikr. Juozas Petrėnas) Gimė 1896 03 31 Utenos valsčiaus Degučių kaime. Mirė 1980 02 05 Niujorke. Rašytojas, žurnalistas, redaktorius. Mokėsi Utenoje, rusiškoje pradinėje mokykloje, Peterburgo gimnazijoje. Rusijoje įsitraukė į lietuviškų vakarų statymą, redaguodamas ,,Žiežirbą", įsigijo pirmuosius žurnalisto įgūdžius, pradėjo skelbti pirmuosius beletristikos darbus. 1917 m. grįžęs į Uteną, gimtinėje statė scenos veikalus, vėliau išleido Brundelio slapyvardžiu knygą ,,Sodžiaus teatras". 1918–1919 m. - dirbo Utenos apskrities Pildomajame komitete Švietimo sekcijos vedėju, po to išvyko į Vilnių. Su K. Binkiu išleido ,,Vilniaus albumą". Lenkams užėmus Vilnių, viską palikęs, sugrįžo į gimtinę, o po to ilgam laikui apsigyveno Kaune, nuo 1920 m. įsitraukė į literatūrinę, žurnalistinę veiklą. 1922 m. su K. Binkiu išleido ,,Keturių vėjų pranašą", 1924 m. – ,,Keturių vėjų" pirmąjį numerį, buvo keturvėjininkų sąjūdžio lyderis, skelbė futuristinę beletristiką ,,Skaitymuose", ,,Bare".

Gimė 1930 06 01 Utenos rajono Kvyklių kaime. Mirė 2000 02 14 Vilniuje. Bibliotekininkė, vertėja. Mokėsi Kuktiškėse, 1950 m. baigė Utenos suaugusiųjų vidurinę mokyklą. 1954 m. – VPI, įgijo ispanų kalbos mokytojos specialybę. Kadangi šios kalbos mokytojų tuo metu nereikėjo, persikvalifikavo į bibliotekininkes. 1954–1962 m. - Klaipėdos buhalterinės apskaitos technikumo dėstytoja, bibliotekos vedėja. 1962–1987 m. LMA bibliotekoje dirbo bibliografe, vyr. bibliotekininke, nuo 1972 m. – Rankraščių skyriaus vedėja. 1992–1993 m. - VDA bibliotekininkė. Rengė pranešimus ir straipsnius rankraščių komplektavimo, tvarkymo, bibliografinio aparato sudarymo klausimais, rankraščių rinkinių apžvalgas. 1977 m. parengė LMA Centrinės bibliotekos ,,Rankraščių rinkinių rodyklę", kuri 1993 m. buvo įtraukta į rinkinį ,,Przewodnik po zbiorach rękopisov w Wilnie".

Algirdas Povilas Vaškelis. http://www.mab.lt/ nuotraukaGimė 1937 01 19 Utenos rajono Puodžių kaime. Chemijos mokslų dr. (1982), prof. (1985), LMA narys korespondentas (1990), akademikas (1998). 1954 m. baigė Tryškių vidurinę mokyklą, 1959 m. – VVU chemijos fakultetą. 1957 – 1958 m. - Chemijos fakulteto vyresnysis laborantas, 1958 – 1959 m. - LMA Chemijos ir cheminės technologijos instituto laborantas, 1959 – 1965 m. jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1965 – 1978 m. - vyresn. mokslinis bendradarbis, 1978 – 1980 m. - Mokslinės ir techninės informacijos sektoriaus vadovas, 1980–1993 m. - Dialektrikų funkcinės mechanizacijos laboratorijos vadovas. Nuo 1993 m. cheminės kinetikos ir katalizės skyriaus, 1993 – 1997 m. - to paties pavadinimo laboratorijos vadovas, nuo 1992 m. - Chemijos instituto direktorius. 1965 m. tris mėnesius stažavosi Čekoslovakijoje, 1990 m. – du mėnesius JAV. Vadovavo 12 doktorantų. Dviejų knygų bendraautoris. Paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio žurnaluose.  Akademiko P. A. Vaškelio mokslinių tyrimų sritys buvo įvairios: heterogeninė katalizė tirpaluose, dielektrikų metalizacija, metalų kompleksinių junginių ir peroksojunginių tyrimas, poliarografinė analizė. Profesorius parašė dvi knygas, publikavo apie du šimtus mokslinių straipsnių, kurie buvo cituoti beveik tūkstantį kartų. Jis yra 18 išradimų bendraautoris. Akademikas buvo aktyvus pedagogas: dėstė cheminės termodinamikos kursą Vilniaus pedagoginio instituto studentams, skaitė katalizės kursą Chemijos instituto ir Vilniaus universiteto doktorantams bei magistrantams. Jo vadovaujami penkiolika mokslo daktarų paruošė ir apgynė disertacijas, o du iš jų tapo habilituotais daktarais.

Joomla templates by a4joomla